• 8 345 52 345
  • info@sakiaivsb.lt

Neinfekcinės ligos ir traumos

2016.11.21
Pirmoji medicinos pagalba (2 dalis) suaugusiųjų pradinis gaivinimas

Pradinis gaivinimas – tai kvėpavimo takų atvėrimas bei kvėpavimo ir kraujotakos palaikymas, naudojant tik apsaugines priemones.

2005 m. Europos gaivinimo tarybos rekomendacijų pakeitimų gairės. Iš esmės nepasikeitę pradinio gaivinimo ir automatinio išorinio defibriliatoriaus (AID) algoritmai, krūtinės paspaudimų ir įpūtimų
svarba, AID naudojimas (įskaitant ir defibriliacijos protokolus), krūtinės paspaudimų ir įpūtimų santykis – 30:2 bei užspringusio žmogaus atpažinimas ir gydymas, tačiau, atliktų tyrimų duomenimis pakeistos kai kurios gairių dalys.
2005 m. pradinio gaivinimo rekomendacijų pakeitimai:

  • Visi apmokyti arba neapmokyti gelbėtojai turėtų atlikti krūtinės ląstos paspaudimus staigios mirties ištiktiems pacientams. Pagrindinė sąlyga – krūtinės ląstos paspaudimų kokybė. Krūtinės ląstą reikėtų įspausti mažiausiai 5 cm ir atlikti mažiausiai 100 paspaudimų per minutę. Svarbu leisti krūtinės ląstai grįžti į pradinę padėtį ir daryti kuo mažesnes pertraukas tarp paspaudimų. Apmokyti gelbėtojai turėtų kartu daryti dirbtinį kvėpavimą santykiu – 30:2 (30 paspaudimų, 2 įpūtimai). Neapmokyti gelbėtojai turėtų būti konsultuojami telefonu ir atlikti tik krūtinės ląstos paspaudimus. 
  • Kai gelbėtojai naudoja AID atliekant pradinį gaivinimą, nereikėtų uždelsti ritmo analizės ir impulso, be to, pusės prieš prijungiant ir naudojant AID, pertraukos tarp krūtinės paspaudimų turi būti minimalios.
  • Skatinama toliau tobulinti automatinio išorinio defibriliatoriaus (AID) programas ir aprūpinti defibriliatoriais viešas bei kitokias žmonių lankomas vietas.
Gyvybės išsaugojimas. Teikiant medicininę pagalbą, labai svarbios pirmosios 10 min., kurios vadinamos atominėmis minutėmis. Paprastai per tiek laiko arba greičiau atvyksta greitoji medicinos pagalba. Laikas ir veiksmų skubumas, teikiant pirmąją medicinos pagalbą, yra labai svarbūs. Jei, ištikus staigiai mirčiai, pradinis gaivinimas pradedamas praėjus ne daugiau kaip 4 min., yra didelė širdies veiklos ir kvėpavimo atkūrimo tikimybė. Po 4 min. ji labai sumažėja, prasideda smegenų pažeidimas. Veiksmai, teikiant pagalbą staigios mirties ištiktam žmogui, pabrėžiant jų svarbumą ir skubumą, nusakomi „gyvybės grandinės“ sąvoka.

Gyvybės grandinės sąvoka apima būtinus veiksmus, kurie padeda užtikrinti sėkmingą gaivinimą (žr. 1 pav.). Dauguma gyvybės grandinės žingsnių taikytini žmonėms, kurie patyrė tiek širdies, tiek kvėpavimo sustojimą.

1_73.jpg
1 pav. Gyvybės grandinė

Veiksmų seka:
1. Įsitikinti, kad jūs, pacientas ir kiti liudininkai yra saugūs (mnemonikos veiksmų seka „D“ angl. Dangerous, kuri reiškia aplinkos veiksnių įvertinimą).
2. Ar pacientas sąmoningas? (žr. 2 pav.). Nukentėjusįjį švelniai papurtyti už pečių ir garsiai paklausti: „Kaip jaučiatės?“ „Kas atsitiko?” arba „Ar viskas gerai?“ (mnemonikos veiksmų seka „R“ angl. Response – sąmonės įvertinimas).

2_38.jpg
2 pav. Sąmonės įvertinimas

2.1. Pacientas reaguoja:
  • Jeigu nėra pavojaus, nekeisti nukentėjusiojo padėties.
  • Pabandyti išsiaiškinti, kas atsitiko, jei įmanoma, suteikti pagalbą.
  • Reguliariai vertinti jo būklę.
2.2 Jei pacientas nereaguoja:
  • Kviesti pagalbą arba konkrečiam asmeniui nurodyti, kad iškviestų pagalbą (žr. 3 pav.).
3_31.jpg
3 pav. Kviesti pagalbą
  • Atversti nukentėjusįjį ant nugaros ir atverti kvėpavimo takus atlošiant galvą ir pakeliant žandikaulį už smakro (žr. 4 pav.).
4_16.jpg
4 pav. Galvos atlošimas ir smakro pakėlimas
  • Atverti kvėpavimo takus pirštais suėmus už nukentėjusiojo smakro ir pakelti žandikaulį (mnemonikos veiksmų seka „A“ angl. Airway – atvirų kvėpavimo takų užtikrinimas).
3. Laikyti atvirus kvėpavimo takus, įvertinti kvėpavimą, žiūrėti, klausyti ir jausti (žr. 5 pav.):
  • Stebėti krūtinės judesius.
  • Klausyti kvėpavimo garsą prie paciento burnos.
  • Jausti oro srovę ant savo skruosto.
  • Įvertinti, ar kvėpavimas yra normalus, sutrikęs, ar pacientas visai nekvėpuoja.
5_7.jpg
5 pav. Įvertinti kvėpavimą: žiūrėti, klausyti ir jausti

Per pirmąsias minutes po širdies sustojimo pacientas gali kvėpuoti labai silpnai arba nereguliariai, lėtai ir triukšmingai. Pastaba: tokio kvėpavimo negalima traktuoti kaip normalaus. Vertinant paciento kvėpavimą, būtina žiūrėti, klausyti ir jausti ne ilgiau kaip 10 sek. Jei kyla nors mažiausia abejonė, arba kvėpavimas yra normalus, reikėtų jį vertinti kaip sutrikusį (mnemonikos veiksmų seka „B“ angl. Breathing –kvėpavimo įvertinimas ir užtikrinimas atliekant įpūtimus).
3.1. Jei kvėpavimas yra normalus:
  • Atversti pacientą ant nugaros.
  • Siųsti ką nors arba patiems kviesti greitąją medicinos pagalbą telefonu 112 arba 033.
  • Toliau stebėti ir vertinti kvėpavimą.
3.2. Jei kvėpavimas sutrikęs arba išnykęs:
  • Siųskite ką nors kviesti pagalbos ir, jei įmanoma, atnešti AID; jei esate vienas, kvieskite greitąją pagalbą mobiliuoju telefonu, nukentėjusįjį palikite vieną tik kraštutiniu atveju. • Nedelsdami atlikite krūtinės paspaudimus.
  • Atsiklaupkite pacientui prie šono.
  • Vienos rankos plaštakos pagrindą padėkite paciento krūtinės centre (krūtinkaulio apatinė dalis) (žr. 6 pav.).
6_2.jpg
6 pav. Padėti vienos rankos delno pagrindą ant paciento krūtinės vidurio
  • Antros rankos plaštakos pagrindą uždėti ant pirmosios (žr. 7 pav.):
7_4.jpg
7 pav. Kitos rankos delno pagrindą uždėti ant pirmosios rankos
  • Sukryžiuoti rankų pirštus ir įsitikinti, kad nespaudžiate paciento šonkaulių. Rankos turi būti tiesios (žr. 8 pav.). Nespauskite pilvo arba krūtinkaulio apatinio galo. 
8_2.jpg
8 pav. Sukryžiuoti rankų pirštus. Rankos turi būti tiesios
  • Pasilenkti vertikaliai virš paciento krūtinės ir spausti krūtinkaulį žemyn ne mažiau kaip 5 cm (bet ne daugiau 6 cm) (žr. 9 pav.).
9_17.jpg
9 pav. Krūtinės ląstos paspaudimai: spausti krūtinkaulį 5 cm stuburo link
  • Po kiekvieno paspaudimo leisti paciento krūtinei grįžti į pradinę padėtį, bet neprarasti kontakto tarp savo rankų ir nukentėjusiojo krūtinkaulio; paspaudimus kartokite 100 kartų per minutę dažniu (bet ne daugiau kaip 120 k./min).
  • Paspaudimo ir atleidimo trukmė turi būti vienoda (mnemonikos veiksmų seka „C“ angl. Circulation – kraujotakos įvertinimas ir užtikrinimas atliekant krūtinės paspaudimus). 
4. Krūtinės paspaudimus derinti su įpūtimais.
  • Po 30 paspaudimų dar kartą atverti kvėpavimo takus atlošiant nukentėjusiojo galvą ir pakeliant smakrą (žr. 4 pav.).
  • Ant kaktos esančios rankos smiliumi ir nykščiu užspausti paciento nosį (spaudžiant jos minkštąją dalį).
  • Leisti burnai atsidaryti, tačiau išlaikyti nukentėjusiojo pakeltą smakrą.
  • Normaliai įkvėpti ir lūpomis apžioti nukentėjusiojo burną. Stengtis, kad lūpos gerai priglustų prie nukentėjusiojo veido.
  • Tolygiai pūsti į burną ir stebėti kylančią krūtinę (žr. 10 pav.); įpūtimas turėtų trukti apie vieną sekundę (kaip kvėpuojant normaliai), tai yra efektyvus įpūtimas.
10.jpg
10 pav. Kvėpavimo užtikrinimas: tolygiai pūsti į burną ir stebėti kylančią krūtinės ląstą
  • Laikyti nukentėjusiojo atloštą galvą ir pakeltą smakrą, atitraukti savo burną nuo paciento ir stebėti kaip išeinant orui, nusileidžia paciento krūtinė (žr. 11 pav.).
11_12.jpg
11 pav. Atitraukti savo burną nuo paciento ir stebėti kaip išeinant orui, nusileidžia paciento krūtinės ląsta
  • Atlikti du efektyvius įpūtimus, tam reikia įkvėpti ir dar kartą įpūsti nukentėjusiajam į burną. Du įpūtimai neturi trukti ilgiau kaip 5 sek. Negaišdami rankas vėl teisingai uždėkite ant nukentėjusiojo krūtinkaulio ir atlikite 30 krūtinės paspaudimų.
  • Tęsti krūtinės paspaudimus ir įpūtimus santykiu – 30:2.
  • Sustoti ir įvertinti nekentėjusiojo būklę tik tuo atveju, jei jis pradeda busti: pradeda judėti, atmerkia akis arba pradeda normaliai kvėpuoti. Priešingu atveju gaivinimo nenutraukite.
  • Jei pirmojo įpūtimo metu nekentėjusiojo krūtinė nepakankamai pakyla, prieš kitą įpūtimą būtina apžiūrėti jo burną ir pašalinti visas orui praeiti trukdančias kliūtis; patikrinti, ar pakankamai atlošta galva ir pakeltas smakras; kiekvieną kartą nebandyti įpūsti daugiau kaip du kartus ir vėl tęsti krūtinės paspaudimus.
  • Jei gaivina keli žmonės, norint išvengti nuovargio, gelbėtojai turėtų keistis kas 2 min. Keičiantis gelbėtojams, pauzė tarp krūtinės paspaudimų turėtų būti kuo trumpesnė. Gelbėtojui, kuris atlieka krūtinės paspaudimus, rekomenduojama garsiai skaičiuoti paspaudimus – taip paspaudimai bus atliekami reikiamu dažniu ir sutrumpės pauzės tarp krūtinės paspaudimų. Patyrę gelbėtojai gali atlikti dviejų gelbėtojų veiksmus. Tokiu atveju jie turėtų keistis vaidmenimis/vietomis kas 2 min.
5. Pradinio gaivinimo metu, atliekant tik krūtinės paspaudimus, rekomenduojamas dažnis turėtų būti ne mažiau kaip 100 k./min. (tačiau neviršyti 120 k/ min).
6. Gaivinimo negalima nutraukti, kol:
  • atvyksta profesionalūs gelbėtojai ir pradeda teikti pagalbą;
  • pacientas pradeda busti: pradeda judėti, atmerkia akis ar pradeda normaliai kvėpuoti;
  • arba išseko jūsų jėgos.
Kvėpavimo takų atvėrimas. Neprofesionaliems gelbėtojams nepatariama atlikti žandikaulio išstūmimo veiksmo, nes jį sunku išmokti ir atlikti. Atliekant šį veiksmą, galimas stuburo pažeidimas. Todėl neprofesionalus gelbėtojas turėtų atverti kvėpavimo takus, atlošdamas galvą ir pakeldamas nukentėjusiojo smakrą tiek sužeistiems, tiek nesužeistiems pacientams.

Staigios mirties atpažinimas. Miego arterijos (ar kitos arterijos) pulso čiuopimas yra nepatikimas kraujotakos išnykimo nustatymo metodas, nesvarbu, ar jį atlieka profesionalūs, ar neprofesionalūs gelbėtojai. Taip pat neįrodyta, kad judėjimas, kvėpavimas arba kosulys yra patikimi gyvybės požymiai („normalios kraujotakos požymiai“).

Sveikatos priežiūros specialistai bei neprofesionalūs gelbėtojai sunkiai nustato, ar nesąmoningų pacientų kvėpavimas yra pakankamas ir normalus. Kvėpavimo takai gali būti uždari, arba pacientas gali kvėpuoti pavieniais įkvėpimais (agoninis kvėpavimas). GMP dispečeriui telefonu klausiant liudininkų, ar nukentėjusysis kvėpuoja, būtent agoninis kvėpavimas dažnai yra laikomas normaliu.
Toks neteisingas būklės įvertinimas gali lemti, kad, ištikus staigiai mirčiai, pradinis gaivinimas pradedamas pavėluotai. Per pirmąsias minutes po širdies sustojimo agoninis kvėpavimas pasireiškia 40 proc. pacientų. Jeigu toks kvėpavimas atpažįstamas kaip staigios mirties požymis, išgyvenamumas didėja. Agoninį kvėpavimą liudininkai apibūdina kaip paviršutinišką, sunkų, triukšmingą kvėpavimą arba žiopčiojimą. Gelbėtojai turėtų būti mokomi iš karto pradėti pradinį gaivinimą, jei pacientas yra nesąmoningas ar jo kvėpavimas sutrikęs.

Pradiniai įpūtimai. Įvykus pirminiam širdies sustojimui (ne dėl asfiksijos), arterinis kraujas necirkuliuoja ir kelias minutes išlieka įsotintas deguonies. Per pirmąsias minutes, pradėjus pradinį gaivinimą, deguonies kiekis kraujyje išlieka pakankamas. Deguonies pristatymas miokardui ir smegenims sutrinka dėl sumažėjusio širdies minutinio tūrio, o ne dėl deguonies stygiaus plaučiuose ir arteriniame kraujyje. Todėl pradžioje ventiliacija yra mažiau svarbi nei krūtinės paspaudimai. Dažniausia suaugusiųjų staigios mirties priežastis yra kardialinės kilmės, todėl pradinį gaivinimą rekomenduojama pradėti nuo krūtinės paspaudimų o ne nuo pradinių įpūtimų – taip akcentuojama krūtinės paspaudimų svarba. Nereikėtų gaišti laiko, ieškant svetimkūnių burnoje nebent įpūtimų metu nepakyla krūtinės ląsta.

Pradinis gaivinimas atliekant tik krūtinės paspaudimus. Kai kurie sveikatos priežiūros specialistai bei atsitiktiniai gelbėtojai gali nesutikti atlikti ventiliacijos „burna į burną“, ypač nepažįstamiems, staigią mirtį patyrusiems pacientams. Atlikti tyrimai rodo, kad per pirmąsias minutes po širdies sustojimo, įvykusio ne dėl asfiksijos, pradinis gaivinimas, taikant tik krūtinės paspaudimus, gali būti toks pat veiksmingas kaip ir kombinuotas, taikant paspaudimus ir įpūtimus. Jei kvėpavimo takai atviri, pavieniai įkvėpimai arba pasyvūs krūtinės judesiai po paspaudimo gali sukelti nedidelę oro apykaitą, tačiau dažniausiai vyksta tik negyvo tarpo ventiliacija. Tyrimų metu nustatyta, kad, taikant tik krūtinės paspaudimus pradinio gaivinimo metu, arterinio deguonies atsargos išsenka per 2–4 min.
Suaugusiųjų baigtys staigios mirties, įvykusios ne dėl asfiksijos, atveju būna žymiai geresnės taikant tik krūtinės paspaudimus pradinio gaivinimo metu nei netaikant visiškai pradinio gaivinimo. Kelių staigios mirties tyrimų duomenimis, pradinis gaivinimas, kai atliekami tik krūtinės paspaudimai, yra lygiavertis pradiniam gaivinimui su paspaudimais ir įpūtimais. Nė vienas tyrimas nepaneigė galimybės, kad pradinis gaivinimas, kai atliekami tik krūtinės paspaudimai, yra mažiau veiksmingas nei pradinis gaivinimas, taikant ir paspaudimus, ir ventiliaciją. Viena studija įrodė, kad pradinis gaivinimas, kai atliekami tik krūtinės paspaudimai, yra efektyvesnis. Visos šios studijos turi didelių trūkumų, nes buvo atliktos tik retrospektyvinės analizės be kontrolinės grupės, o pradinis gaivinimas buvo atliekamas ne pagal 2005 m. rekomendacijas (paspaudimų ir įpūtimų santykis – 30:2). Pradinis gaivinimas, kai atliekami tik krūtinės paspaudimai, gali pakakti tik pirmosiomis minutėmis po kolapso. Profesionali pagalba atvyksta vidutiniškai per 8 min. arba daugiau po iškvietimo, todėl pradinis gaivinimas, taikant tik krūtinės paspaudimus, daugeliu atvejų bus nepakankamas. Nekardialinės kilmės (pvz., skendimas, dusimas) suaugusiųjų arba vaikų staigių mirčių atvejais pradinis gaivinimas, kai atliekami tik krūtinės paspaudimai, nėra toks efektyvus, kaip tradicinis pradinis gaivinimas.

Paciento padėtis po gaivinimo. Yra keli paciento padėties variantai ir kiekvienas jų turi savo privalumus. Nėra vienos idealios pozicijos, kuri tiktų visiems pacientams. Padėtis turėtų būti stabili, artima šoninei padėčiai, krūtinė neturėtų būti spaudžiama, kad nesutriktų kvėpavimas. Rekomenduojama laikytis tokios veiksmų sekos:
  • Atsiklaupti šalia paciento ir ištiesinti jo kojas.
  • Artimiausią ranką atlenkti nuo kūno ir sulenkti per alkūnę delnu į viršų (žr. 12 pav.).
12_2.jpg
12 pav. Artimiausią nuo jūsų ranką atlenkti nuo kūno ir sulenkti per alkūnę, delnu į viršų
  • Tolesnę ranką sulenkti per jo krūtinę ir nugariniu plaštakos paviršiumi priglausti prie paciento artimesnio skruosto (žr. 13 pav.).
13_1.jpg
13 pav. Tolesnę ranką sulenkti per jo krūtinę ir nugariniu plaštakos paviršiumi priglausti prie paciento artimesnio skruosto
  • Laisva ranka paimti už paciento tolesnės kojos vos aukščiau kelio ir kelti ją į viršų, pėdą išlaikant ant žemės (žr. 14 pav.).
14.jpg
14 pav. Laisva ranka paimti už paciento tolesnės kojos vos aukščiau kelio ir kelti ją į viršų, pėdą išlaikant ant žemės
  • Laikydami paciento tolesnę ranką, prispaustą prie skruosto, traukti už tolesnės kojos link savęs ir paversti pacientą ant šono.
  • Vieną koją padėti taip, kad tiek per klubo, tiek per kelio sąnarį ji būtų sulenkta tinkamu kampu.
  • Atlošti paciento galvą, kad kvėpavimo takai liktų atviri.
  • Jei reikia, būtina pataisyti ranką po skruostu taip, kad nukentėjusiojo galva būtų atlošta ir palenkta žemyn leidžiant skysčiams laisvai ištekėti iš burnos (žr. 15 pav.).
15.jpg
15 pav. Padėtis suteikta. Laikyti nukentėjusiojo atloštą galvą, kad kvėpavimo takai būtų atviri, galva turi būti palenkta veidu žemyn, kad skysčiai laisvai ištekėtų iš burnos
  • Reguliariai tikrinkite kvėpavimą.
Jei pacientas tokioje padėtyje guli ilgiau nei 30 min., būtina pakeisti šoninę padėtį, t. y. paversti jį ant priešingo šono tam, kad nebūtų nuspausta apatinė ranka.

Naudota literatūra: Daiva Narvilienė „Būtinoji medicinos pagalba ir intensyvioji slauga“.

Parengė visuomenės sveikatos priežiūros specialistė J. Kairytė-Daniūnienė


Atgal

Mūsų draugai