• 8 345 52 345
  • info@sakiaivsb.lt

Neinfekcinės ligos ir traumos

2011.11.22
Smurtas tarp vaikų

corporal2.jpgSmurtas prieš vaikus ir tarp vaikų – plačiai išplitusi problema, tapusi kasdienybe. PSO duomenimis, Lietuva yra pirmaujanti iš 36 valstybių pagal vaikų, iš kurių tyčiojamasi, skaičių. Skandinavijos šalyse patyčias patiria apie 15 proc. vaikų, Lietuvoje– 70 proc. Be to, patyčias patyrusių vaikų ir tų, kurie tyčiojosi patys, skaičius maždaug vienodas.

Patyčių situacija paliečia ir neigiamai veikia ne tik pačią auką ar priekabiautoją, tačiau ir patyčių situacijos stebėtojus. Jei jėgos ar galios prieš silpnesnįjį demonstravimas tampa ,,elgesio norma“, vėliau tai gali peraugti į vaikų ir jaunuolių nusikalstamą veiką. Suaugusieji, linkę ignoruoti ar nepastebėti savo pačių netinkamo elgesio su kolegomis ar su mokiniais. Patyčios, emocinis šantažas ir kt. panašios smurto rūšys sukelia aukoms įvairių psichologinių, normalios asmenybės raidos ar net somatinių sutrikimų.

Smurto sąvoka apima ne tik fizinį smurtą. Nors smurtas lengviau suvokiamas kaip fiziniai veiksmai, jam priskiriami ir žalojantys veiksmai, kaip įžeidinėjimas, socialinė atskirtis, paskalų skleidimas ir pan.

Mokiniams didelę įtaką daro bendraamžiai. Kaip rodo dauguma nepilnamečių nusikalstamumo tyrimų, dalis teisės pažeidėjų demonstruoja asocialų elgesį dar nesulaukę paauglystės, ir tokios jų elgsenos apraiškų gali pasitaikyti dar keletą metų. Dauguma mokinių teisės pažeidėjais tampa vėliau, ir netinkami jų poelgiai kartojasi vos kelerius metus – maždaug nuo 13 iki 16 metų. Šiuo laikotarpiu bendraamžių įtaka yra ypač stipri. Didžiausią poveikį bendraamžiai turi „vidutiniokams”, tuo tarpu labai agresyviems berniukams (kurie gali vadovauti asocialioms gaujoms) ir paklusniems mokiniams (jie vengia asocialių bendraamžių draugijos) jie nedaro didesnės įtakos.

Vaikui augant, mažėja pavojus tapti smurto auka mokykloje - potencialios aukos tampa fiziškai stipresnės ir išmoksta išvengti galimų užpuolimų. Tačiau smurtautojų aktyvumas paauglystėje, ypač

vėlyvojoje, didėja. Būtina atkreipti dėmesį ir į lyčių skirtumus. Paprastai berniukai fiziškai yra stipresni už to paties amžiaus mergaites, ir fizinė jėga yra svarbus statuso rodiklis berniukų grupėse. Santykių ir žodinio smurto atvejais pirmauja mergaitės.

Vaikai, augantys šeimose, kuriose tėvai smurtauja, yra labiau linkę smurtauti, elgtis agresyviau. Tačiau yra duomenų, kad pernelyg didelė tėvų globa kelia pavojų vaikui tapti smurto auka. Didesnė tikimybė smurtą patirti specialiųjų mokymosi poreikių turintiems ar neįgaliems vaikams. Tokie vaikai paprastai neturi bendraamžių draugų, kurie galėtų juos apginti.

Smurtas yra sudėtingas kompleksinis socialinis reiškinys, tad jam spręsti turi būti pasitelkiamos įvairios priemonės: socialinės, teisinės, psichologinės ir kt. Siekiant sumažinti smurto paplitimą, į šį procesą turėtų aktyviai įsitraukti įvairių žinybų atstovai ir visuomenės nariai. Svarus vaidmuo formuojant vaikų požiūrį į smurtą, konfliktus ir jų sprendimo galimybes tenka šeimai – artimiausiai vaiko ugdymosi aplinkai, taip pat mokyklai ir bendruomenei, kurioje vaikas gyvena. Dauguma smurtaujančių vaikų patys patiria smurtą arba turi problemų šeimoje, be to, tai yra būdas įrodyti, kad vaikas yra kažko vertas. Dar viena priežastis yra noras atrodyti tvirtam ir „kietam“, nežinojimas, kaip užsitarnauti savigarbą. Šeimos įtaka vaiko agresyvumui ir polinkiui tyčiotis yra labai didelė. Vaikai negimsta nekęsdami kažko, to jie išmoksta stebėdami suaugusiuosius ir jų elgesį.

Smurto prevencija yra sudėtingas uždavinys; rezultatų galima pasiekti tik dalijantis atsakomybe su vietos bendruomene bei visuomene, kurioje vaikai gyvena. Tik dirbant komandoje ir remiantis bendradarbiavimo principais galima tikėtis pozityvių pokyčių mažinant smurtinio elgesio apraiškas. Skirtingų sričių specialistų turimos kompetencijos leidžia visapusiškiau vertinti situaciją, ieškoti įvairesnių būdų ir metodų prevenciniam darbui organizuoti.

Labai didelę įtaką turi bendra visų mokyklos bendruomenės narių neigiama nuostata į smurtą. Tam pasiekti būtinas bendruomenės narių ,,susitarimas“, koks elgesys yra laikomas smurtiniu ir yra netoleruotinas. Ypač svarus indėlis priimant reikiamus sprendimus yra ir pačių mokinių dalyvavimas. Aktyvus jų įtraukimas į antismurtinių programų ir priemonių mokyklos bendruomenėje kūrimą ir diegimą ugdo vaikų atsakomybės, pilietiškumo jausmus, skatina norą laikytis bendrai priimtų taisyklių.

Vienas iš smurto prevencijos mokykloje organizavimo žingsnių – smurto apraiškų paplitimo bei saugumo, aplinkos ar santarvės įvertinimas mokykloje. Esamos padėties įsivertinimas padeda mokyklai atskirų smurto rūšių paplitimo mastą ir dominuojančias formas, nustatyti smurto plitimą stabdančius veiksnius ir priemones bei atpažinti sritis, kurias reiktų tobulinti.

Yra dvi pagrindinės kovos už smurto mažinimą mokyklose strategijų kryptys:

1) sukurti ir palaikyti mokymosi aplinką, kurioje netoleruojamas smurtas – todėl čia visada vyrauja santarvės dvasia;
2) atsakas į išaiškintą smurtą – šiuo atveju santarvė yra išsaugota.

Europos patirtis rodo, kad siekiant veiksmingai mažinti smurtą, būtina:

  • susitarti dėl visos mokyklos bendruomenės nuoseklaus požiūrio, atspindinčio bendrus įsitikinimus ir principus;
  • patikrinti, ar mokyklos bendruomenės sąranga leidžia kurti santarvės mikroklimatą ir jį palaikyti;
  • planuoti įvairius variantus, nes retai užtenka vieno paprasto sprendimo;
  • įgyvendinti planą mikroklimatui gerinti;
  • į smurto apraiškas reaguoti taip, kad daugiau situacija nepasikartotų.



Atgal

Mūsų draugai