Daugelis moterų po gimdymo patiria nuotaikų svyravimus. Apie 70 proc. patiriapogimdyminį liūdesį (anglų k. „baby blues“), kai pasireiškia liūdesys, nerimas, dirglumas, nuovargis, didesnis nei įprasta verksmingumas, galimi nedideli apetito pokyčiai. Šis pogimdyvinis liūdesys praeina savaime per 1–2 savaites ir nesutrikdo moters gebėjimo atlikti kasdienius darbus ir pasirūpinti kūdikiu. Tačiau jei liūdesys, nuovargis, nerimas ar beviltiškumas trunka ilgiau nei dvi savaites, ima trukdyti kasdieniam gyvenimui, moteris nesugeba džiaugtis kūdikiu ar apskritai bet kokia veikla – tai gali būti pogimdyminės depresijos ženklai.
Žinoma, gali būti labai sunku atskirti kada jaučiama būsena yra normali, kada jau ne, todėl kilus įtarimui verta pasikonsultuoti su specialistais. Apskritai neįsivaizduoju kaip mama pagimdžiusi vaiką nejaustų nuovargio – natūralu, kad naujoje rutinoje, kai mama nebegali skirti tiek pat laiko savo poreikiams kaip anksčiau, gali užklupti prislėgtumas, nerimas ir nevilties akimirkos. Juk bet koks didelis pokytis gyvenime atneša ir sunkesnių emocijų. Ar teko girdėti, kad gimus vaikui gyvenimas būtų vien rožėm klotas? Man tikrai ne.
Pogimdyminė depresija yra labai dažna, nors vis dar dažnai nutylima. Pasaulyje ji paveikia apie 6,5–20 proc. moterų, o Lietuvoje, remiantis apklausomis, reikšmingus depresijos simptomus po gimdymo patiria net 22–24 proc. moterų. Tai reiškia, kad galimai kiekviename mūsų draugų ar šeimos rate yra moterų, kurios šią būseną vienokiu ar kitokiu lygiu išgyvena – tik ne visos apie tai kalba ir tai parodo. Todėl manau, kad labai prasminga apie pogimdyvinę depresiją kalbėti garsiau ir dažniau – taip moterims taps lengviau nebeslėpti savo jausmų ir kreiptis pagalbos.
Ryškiausi pogimdyvinės depresijos simptomai – nuolatinis liūdesys, malonumo praradimas, energijos stoka, miego sutrikimai, kaltės jausmas, sunkumai užmegzti ryšį su kūdikiu, mintys apie beprasmybę ar net savižudybę. Taip pat dažnai pasireiškia nerimas, dirglumas, atsitraukimas nuo socialinio gyvenimo.
Dažnai moterys pasakoja, kad nebeatpažįsta savęs – dingo malonumo jausmas, pavargsta net nuo smulkmenų, nebemoka ilsėtis, sunku susikaupti. Kartais net meilė kūdikiui atrodo tarsi uždengta stiklo siena – mama rūpinasi, bet nejaučia ryšio. Ir labai dažnai ši būsena mamai sukelia didelę kaltę, ateina mintys, kad taip neturėtų būti, išgąstis, kad taip jausis ir toliau, kad vis tai
reiškia, kad mama nemyli savo vaiko ar yra bloga mama. Natūralu, kad tokios automatinės mintys ateina į galvą, tačiau tai tik mintys, kurios neatitinka realybės, o būsenos tikrai nepagerina. Todėl ir labai svarbu kreiptis pagalbos – depresija, ypač tokiu metu, yra užburtas ratas, iš kurio išlipti vienam gali būti itin sudėtinga, o kartais ir neįmanoma.
Kas yra įdomu ir svarbu, kad pogimdyvinė depresija gali pasireikšti ir tėčiams. Apie 1 iš 10 vyrų patiria pogimdyminės depresijos simptomus. Tiesa, jų išraiška gali būti kitokia – vyrams dažniau pasireiškia pyktis, rizikingas elgesys, vengimas būti namuose. Deja, jie dar rečiau ieško pagalbos dėl visuomenės stigmos. Dažnai manoma, kad pogimdyvinė depresija pasireiškia vien dėl hormonų pokyčių moters organizme dėl gimdymo, tačiau priežasčių yra keletas. Be to, tėčiai taip pat išgyvena hormoninius pokyčius gimus vaikui, tik jie nėra tokie dideli kaip moterų organizme.
Dažnai tenka išgirsti pasakymų, kad tai sutrikimas dėl hormonų audrų organizme, bet iš tikrųjų vienos priežasties, kodėl prasideda pogimdyvinė depresija nėra. Tai biologinių, psichologinių ir socialinių veiksnių derinys. Žinoma, įtakos turi hormonų pokyčiai po gimdymo, genetinis polinkis, buvusi depresija ar nerimo sutrikimai, miego trūkumas. Gali būti reikšminga ir slegianti emocinė aplinka, pvz. santykių sunkumai, paramos stoka.
Labai gaila, tačiau vis dar gajūs mitai apie pogimdyvinę depresiją. Turbūt labiausiai žeidžiantis mitas – kad tokia mama nemyli savo vaiko. Tai visiškai netiesa. Nėra abejonių, mama myli savo vaiką, bet dėl sutrikimo sunku tą meilę pajausti ar išreikšti. Dar dažnai sakoma: „tai praeis savaime“, „stiprios moterys nesuserga“, „reiškia neturi artimųjų“. Tai ne tik kad švelniai tariant netaktiška, bet ir klaidinga. Pogimdyminė depresija gali užklupti ir turinčią puikius santykius šeimoje bei didžiulę paramą, ir turint stabilią ir saugią finansinę padėtį. Niekas nuo to nėra apsaugotas.
Pagalbos būdų yra įvairių. Ne visada, bet gali prireikti vaistų. Lengvesniais atvejais labai efektyvi psichoterapija, ypač kognityvinė elgesio terapija. Ji padeda keisti negatyvias mintis, mažina kaltės jausmą, moko naujų įgūdžių, padeda perprasti kodėl kyla sunkūs, nemalonūs jausmai ir kaip sau tuo metu padėti. Psichoterapija suteikia įrankių, įgalina žmogų išeiti iš užburto rato.
Kai depresija yra vidutinio sunkumo ar sunki, dažnai skiriami ir vaistai – antidepresantai. Šiandien turime pakankamai mokslinių įrodymų, kad tam tikri vaistai yra saugūs tiek nėštumo metu, tiek žindant, todėl mama gali gauti gydymą nekenkdama kūdikiui.
Vis dėlto apie vaistus nėštumo ir žindymo laikotarpiu vis dar apipinta daug mitų. Todėl svarbiausia klausimus kelti gydytojui – ne interneto forumuose ar pažįstamiems su panašia patirtimi. Kiekvienos mamos situacija yra individuali, ir tik kartu su psichiatru galima rasti saugiausią bei tinkamiausią gydymo kelią.
Kalbant apie pagalbą nėščiosioms, artimieji yra didžiausias ramstis. Mamai svarbiausia ne pamokymai, o palaikymas. Galima tiesiog paklausti: „Kaip jautiesi? Kuo galiu padėti?“. Itin naudinga yra konkreti pagalba: pabūti su kūdikiu, išleisti mamą pamiegoti, padėti buityje, pvz. atvežti vakarienę, išvalyti vonios kambarį.
Dar svarbiau – nevertinti, jokiu būdu nelyginti su kitomis. Kiekviena motinystės patirtis skirtinga ir kiekviena normali. Moteriai reikia žinoti, kad ji ne viena, o kritiškų minčių ir taip į galvą ateina. Svarbiausia – būti šalia, palaikyti, nesmerkti, išklausyti ir paskatinti kreiptis pagalbos.
Pagalbos prašymas nėra silpnumo ženklas, tai stiprybės ženklas, nes įrodo atsakingumą, rūpinimąsi savimi ir savo vaiku.
Taigi kur tos pagalbos rasti? Be šeimos gydytojo ar psichiatro, yra nemokamos linijos – Pagalbos moterims linija, Tėvų linija, Krizinio nėštumo centras, programos „Mama mums rūpi“, „Namų mama“, savipagalbos grupės. Visuomenės sveikatos biurai teikia nemokamas psichologo konsultacijas. Visada sakau – net jei atrodo, kad „gal dar ne taip blogai“, verta kreiptis. Specialistai padės atskirti, ar tai laikinas liūdesys, ar sutrikimas, kuriam reikia gydymo.
Galiausiai labai norisi užtvirtinti ir aiškiai pasakyti mamoms, kurios galimai skaito šį tekstą:
„Tai ne jūsų kaltė ir jūs galite pasijusti geriau. Jūs nesate bloga mama, kad nesidžiaugiate kiekviena diena. Jūs nesate bloga mama, jei sunku pajausti ryšį su savo vaiku. Jūs nesate bloga mama, jei viskas vyksta ne taip kaip tikėjotės.
Su šiuo sutrikimu susiduria maždaug kas penkta mama – jūs tikrai nesate viena. Ir praktikoje, ir asmeninėje aplinkoje susidūriau
su daugybe tai išgyvenančių moterų ir mačiau kaip joms pagerėja. Ši būsena praeina, bet tam reikia pagalbos. Ir pagalba yra saugi. Jūs nusipelnote jaustis geriau, nusipelnote ramybės ir džiaugsmo, o ne tik kovos su savimi – tiek dėl savęs, tiek dėl savo vaiko. Pirmas žingsnis – sunkiausias, bet tikrai vertas”.
Straipsnio autorė Inga Bieliauskienė, Gydytoja psichiatrė ir kognityvinės elgesio terapijos konsultantė
