Apie emocinę sveikatą šiandien kalbame daugiau nei bet kada anksčiau. Vis dažniau akcentuojama, kad sunkumai yra natūrali gyvenimo dalis, o pagalbos prašymas – brandus sprendimas. Tačiau praktika rodo kitokią realybę: net ir žinodami, kur kreiptis, žmonės dažnai delsia arba apskritai nesikreipia, rašoma Psichologinių krizių pagalbos centro (PKPC) pranešime žiniasklaidai.
PKPC – 1815, teikiantis nemokamą pirminę psichologinę pagalbą trumpuoju telefono numeriu 1815, kasdien dirba su organizacijomis, bendruomenėmis, susiduriančiomis su sudėtingais įvykiais ir krizėmis, bei su žmonėmis, ieškančiais patarimo, kaip reaguoti ir veikti, taip pat su asmenimis, patiriančiais psichologines krizes – savižudybės grėsmę, nelaimingų atsitikimų ar smurtinių įvykių pasekmes, ir su tais, kurie patys ar jų artimieji susiduria su staigiais, emociškai sukrečiančiais įvykiais.
„Kalbant apie individus, mes matome, kad kreipimasis įvyksta ne krizės pradžioje, o tada, kai žmogus jau yra pasiekęs ribą – kai emociniai resursai išsekę, o situacija tampa sunkiai valdoma. Tai yra vienas kritinių momentų, su kuriais susiduriame savo darbe“, – sako Kristina Jurjonė, PKPC projekto vadovė.
Kreipimosi atidėjimas po įvykusio krizinio atvejo
Psichologinė krizė nėra tas pats, kas kasdieniai emociniai sunkumai. Ji pasižymi staigumu, intensyvumu ir reikšmingai sumažėjusiu žmogaus ar organizacijos gebėjimu savarankiškai susidoroti su situacija. Tokiose būsenose gali sutrikti mąstymas, sprendimų priėmimas, emocijų reguliacija, o žmogaus galimybės objektyviai vertinti situaciją tampa ribotos. Organizacijose delsimas ir neveikimas gali didinti klaidų tikimybę, darbuotojų perdegimą ir mažinti darbo našumą. Nepaisant to, viena dažniausių reakcijų – laukimas.
„Žmogus, bendruomenė ar organizacija krizės metu dažnai tikisi, kad būsena stabilizuosis savaime. Tačiau praktika rodo priešingai – be pagalbos krizė linkusi gilėti, o gebėjimas ieškoti pagalbos su laiku mažėja. Tai sukuria uždarą ratą, iš kurio pačiam išeiti darosi vis sunkiau“, – pažymi K. Jurjonė.
Svarbu pabrėžti, kad psichologinė krizė nėra tik pats įvykis – tai ir žmogaus reakcija į jį. Krizę gali sukelti itin įvairios situacijos: staigi artimojo mirtis, savižudybės grėsmė ar bandymas nusižudyti, nelaimingi atsitikimai, smurtiniai nusikaltimai, buvimas tokių įvykių liudininku ar stiprus emocinis poveikis po jų. Taip pat krizė gali kilti ir tada, kai žmogus patiria intensyvų visuomenės ar žiniasklaidos spaudimą po krizinio įvykio. Net ir panašiose situacijose žmonių reakcijos skiriasi, todėl lemiamas veiksnys yra ne pats faktas, o tai, kaip jis paveikia žmogaus psichologinę būklę.
Augantis poreikis: ką rodo PKPC duomenys?
PKPC duomenys rodo, kad poreikis tokiai pagalbai auga. 2025 metais centras sulaukė 1267 skambučių – daugiau nei 2024 metais, kai jų buvo 1188. Iš visų skambučių net 704 buvo tiesiogiai susiję su psichologinės krizės pagalbos poreikiu – tai rodo, kad kas antras besikreipiantis žmogus susiduria su situacija, reikalaujančia skubios emocinės pagalbos.
Reaguodami į šiuos poreikius, PKPC psichologai 184 kartus teikė nuotolines konsultacijas, 54 atvejais konsultavo dėl savižudybės grėsmės, o 123 žmonėms buvo suteikta informacija arba jie nukreipti į kitus pagalbos šaltinius. Tuo pačiu metu Mobiliųjų psichologinių krizių įveikimo komandų pagalba pasiekė 469 asmenis – tai ženkliai daugiau nei ankstesniais metais ir rodo augantį poreikį pagalbai vietoje, bendruomenėse ir organizacijose.
Kodėl žmonės vis tiek delsia?
Vis dėlto net ir esant tokiam poreikiui, žmonės linkę delsti. Viena dažniausių priežasčių – savo būsenos nuvertinimas. Žmogus gali sau kartoti, kad „dar ne taip blogai“, kad situacija laikina ar kad jis turi susitvarkyti pats. Tačiau krizės kontekste toks požiūris tampa rizikos veiksniu.
Prie sprendimo nesikreipti prisideda ir gilesni vidiniai barjerai. Pagalbos prašymas vis dar dažnai siejamas su silpnumu ar kontrolės praradimu, ypač tarp žmonių, kurie įpratę spręsti problemas savarankiškai. Tokiais atvejais kreipimasis pagalbos gali būti suvokiamas kaip asmeninio identiteto iššūkis.
„Yra labai stiprus įsitikinimas, kad reikia susitvarkyti pačiam. Tačiau krizėje tai nėra klausimas apie stiprumą – tai klausimas apie saugumą. Kartais būtent kitas žmogus padeda stabilizuoti situaciją ir grąžinti gebėjimą mąstyti aiškiau“, – pabrėžia PKPC projekto vadovė.
Svarbu paminėti ir artimą aplinką – artimieji, bendradarbiai ar bendruomenės nariai, matydami šalia esantį žmogų krizėje, dažnai nežino, kaip reaguoti: ar kalbėti, ką sakyti, kokius ženklus atpažinti. Tokiose situacijose svarbiausia nelaukti – visada galima pasikonsultuoti su specialistais ir gauti aiškias gaires, kaip elgtis.
Svarbi kliūtis yra ir nežinomybė. Žmonės dažnai nežino, kaip vyks pokalbis, ar reikės aiškiai suformuluoti problemą, ar jie bus suprasti. Tai gali sustabdyti dar prieš atliekant pirmą veiksmą.
Pagalba yra – svarbiausia ją pasiekti laiku
Šiuo atveju svarbu pabrėžti, kad skubi pirminė PKPC psichologo konsultacija yra teikiama nemokamai telefonu 1815 darbo dienomis 9–19 val., šeštadieniais 9–15 val., įskaitant šventines dienas. Konsultacijas teikia profesionalūs psichologai ir psichoterapeutai, o pokalbio metu žmogui nereikia būti „pasiruošusiam“ – pakanka kreiptis tokioje būsenoje, kokioje jis tuo metu yra.
„Įvykus kriziniam atvejui svarbiausia – kad žmogus, bendruomenė ar organizacija neliktų vieni. Kartais vienas pokalbis neišsprendžia visos situacijos, tačiau jis gali sumažinti emocinį intensyvumą, padėti atgauti orientaciją ir priimti tolimesnius sprendimus“, – sako K. Jurjonė.
Psichologinės krizės retai praeina savaime – dažniau jos vystosi tyliai, bet nuosekliai. Todėl esminis klausimas nėra tai, ar pagalba yra prieinama. Esminis klausimas – ar žmogus, bendruomenė ar organizacija ją pasiekia laiku.
lrt.lt informacija
