Skip to content

Book Appointment

© Union Dental. All rights reserved. Powered by YOOtheme.

Gyvenimą vaikų gydymui paskyręs Kėvalas: skaudžiausia, kai matai tėvų sužalotus vaikus

„Man tai yra gyvenimo prasmė, nes esu laimingas, kad jau 38 metus dirbu šioje srityje, specializuojuosi skubioje pagalboje ir vaikų intensyviojoje terapijoje“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Sentimentai“ pasakoja profesorius, Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovas Rimantas Kėvalas. 

Nepaisant vaiko mirties, žmonės dėkoja

Jis tikina, kad gatvėje sutikti žmonės neretai prieina ir padėkoja už išgelbėtą gyvybę. „Kuo toliau, tuo labiau tą prasmę jaučiu, nes neretai ar vasarą kur nors būnant, ar einant gatve prieina žmonės ir sako, kad padėjome, kad mūsų kolektyvas išgelbėjo gyvybę. Tai suteikia jėgų ir tikėjimo, kad tai yra gyvenimo prasmė“, – tvirtina jis.

Kaip teigia pats gydytojas, per visą profesinį laikotarpį nėra pakeitęs darbo vietos. Kauno klinikų koridoriuose jis nepaklystų net užrištomis akimis. „Visi tuneliai, kurių atstumai matuojami kilometrais, išvaikščioti. Tai yra mano namai“, – teigia R. Kėvalas.

Profesorius pasakoja ir apie laikus, kai tarp gydytojų ir slaugytojų buvo hierarchija. „Mano pirma reforma, tapus skyriaus vadovu, buvo, kad mes su gydytojais ir slaugytojomis pradėjome kartu gerti kavą, valgyti ir kalbėtis. Tai buvo viena esminių reformų, suformavusi komandą“, – tikina pašnekovas.

Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovas sako, kad gydytojo, kunigo ir mokytojo profesijoms yra reikalingas pašaukimas, o štai gydytojo darbas nėra tik amatas. Pašnekovas prisimena, kai kartą oro uoste sutiko vyrą, kurio sūnus buvo gydomas Kauno klinikose.

„Niekada nepamiršiu, kaip grįžtant iš šiltų kraštų priėjo prie manęs žmogus ir sako: „Gydytojau, pas jus prieš 20 metų gulėjo mano sūnus, jūs gydėte.“ Aš leptelėjau: „O kaip jis dabar gyvena?“ Sako: „Mirė tuo metu.“ Turbūt būčiau apsivožęs savo lagaminais, bet žmogus kalbėjo nuoširdžiai, sako: „Žinau, kad jūs padarėte viską.“

Neprisimenu tos istorijos, nes su mirtimi teko dažnai susidurti. Drįsčiau teigti, kad tai yra pats didžiausias įvertinimas, kai nepaisant blogos baigties, mirties žmonės dėkoja. Esu dėkingas jiems už supratimą, kad mes padarėme tą, kas buvo mūsų valioje, tos dienos medicinos moksle“, – jautriai susitikimą su mirusio paciento tėčiu prisimena jis.

Sovietmečiu vaikai mirdavo dėl paprastų infekcijų

Paklaustas, kaip darbas intensyviosios terapijos skyriuje atrodė anksčiau, R. Kėvalas atskleidžia, kad nebuvo net reikalingos įrangos, o per dieną mirdavo porą vaikų.

„Mirdavo dėl banalių priežasčių – infekcijos, traumos, ko šiandien nesuvoktume, kad gali įvykti. Dar buvo blogiau, kai man pavyko išvykti stažuotis į Karolio institutą Stokholme, kai pamačiau, ką mes galime ir turime padaryti. Tai buvo toks dvigubas smūgis. Mes iš esmės nieko neturėjome. Jautiesi šūdinai. Amžinas kaltės jausmas. Žinai, ką gali padaryti, bet nežinai kaip.

Mano karta buvo ta, kuri sovietinę mediciną turėjo paverti šiuolaikine vakarietiška medicina. Ir verkdavai kampe, ir kildavo įvairiausių neigiamų emocijų. Būdavo žiauru. Ne vieną kartą atsimenu – stovime ir verkiame kartu su tėvais“, – apie darbą sovietmečiu klinikose pasakoja gydytojas.

Tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę pradėjo plūsti naujos technologijos ir galimybės stažuotis kitose šalyse. Į Lietuvą ėmė vykti vaikų ligų sričių specialistai iš užsienio.

„Jeigu dabar intensyviojoje terapijoje per metus miršta keletas vaikų, tai tiek mirdavo per savaitę. Paskui pradėjome daug mokytis. Nepriklausomybė atvėrė kelius. Atvažiavę amerikiečiai mokė pačių pagrindų, mes važiavome į Skandinavijos šalis. Paskui vyko didysis Šveicarijos projektas, kuris padarė Lietuvos vaikų sveikatos perversmą, pradedant naujagimių, baigiant vaikų skubia pagalba, anesteziologija. Tai buvo kardinalus projektas. Po kelerių metų mūsų kūdikių mirštamumas buvo mažesnis nei Jungtinėse Valstijose“, – tvirtina pašnekovas.

Vaikų ligų klinikos skubiosios pagalbos priimamajame yra du šoko kambariai, skirti gaivinti ir stabilizuoti vaikų būklei. Vis dėlto kartais tenka pranešti skaudžią žinią, jog vaiko gyvybės išgelbėti nepavyko.

„Blogą žinią reikia mokėti perduoti. Kiek man teko susidurti užsienyje, tėvai dalyvauja, mato, kas vyksta. Jie turi viską žinoti. Pa mus tai nėra įprasta, mūsų visuomenė dar nėra pribrendusi tokiems dalykams. Paprastai mes paskiriame vieną žmogų būti tarpininku tarp to, kas vyksta čia, ir tarp tėvų, kad būtų nuolatinis ryšys. Kaip mano vienas kolega mokino – tai turi būti pati tyliausia ir ramiausia vieta, nepaisant košmariškai sunkaus, intensyvaus darbo“, – dalijasi jis.

Tyliausias – šoko kambarys

Anot R. Kėvalo, vos pamačius link priimamojo judantį greitosios medicinos pagalbos automobilį, sukyla įtampa. Tačiau būtent tai lemia didesnį susikaupimą.

„Tada darai tą, ką reikia daryti“, – tikina beveik 40 metų su vaikais dirbantis gydytojas.

„Kaip dabar atsimenu, darydavau tokius dalykus, ypač dirbdamas kitose šalyse, kur atsakomybė buvo dar didesnė, reikėjo daugiau manipuliacijų ir netgi nežinodavai, kaip padaryti, bet pasiskaitydavai ir staigiai susikoncentruodavai. Po to rankos dreba, muša prakaitas ir supranti, kad čia grįžta visos emocijos, susikaupimas tos stresinės būklės metu.

Stresas yra sveikas, jeigu jis turi pabaigą. Turi būti streso ciklas – jis prasideda ir baigiasi. Jeigu įkrentame į begalinę įtampą, mes save susideginame, patiriame perdegimo sindromą. Jauti stresą, padarai ir reikia mokėti atsigauti. Reikia mokėti ne tik nuolatos duoti, bet ir imti“, – tvirtina gydytojas.

Skaudžiausia, kaip sako R. Kėvalas, būna tada, kai tėvai patys sužaloja savo vaikus. Gydytojas tikina, kad kartais užtenka išklausyti ir pasikalbėti su tėvais.

„Man labiausiai neigiami jausmai kildavo, kai matydavau tėvų sužalotus vaikus. O vaikai visi serga. Dalis jų serga sunkiai, komplikuojasi tam tikros infekcijos. Bakterinės infekcijos, traumos, nelaimingi atsitikimai – nuo to nepabėgsime. Tačiau skaudžiausia, kai tėvai žaloja savo vaikus.

Esu jautrus, empatiškas žmogus. Darau viską, kas įmanoma toje situacijoje vaikui ir tėvams. Kartais užtenka pakalbėti, išklausyti, išsiųsti pas kolegą kitu klausimu, kad pakonsultuotų. Mano darbas yra susijęs su tarnyste žmonėms. Juk daugelis skundžiasi ne prastomis medicininėmis paslaugomis, o atjautos ir empatijos nebuvimu“, – kalba pašnekovas.

Tačiau tokiame darbe netrūksta ir smagumų, praskaidrinančių kitų kolegų gydytojų kasdienybę ir pralinksminančių į priimamąjį atvykstančius vaikus. „Vieną kartą per Naujuosius metus dirbau skyriuje, persirengiau Snieguole, o slaugytoja, kurios vardas buvo Snieguolė, persirengė Kalėdų Seneliu. Mes persirengę lankėme vaikus“, – prisimena gydytojas.

Nors profesorius sako savęs neįsivaizduojantis be darbo su vaikais, dirbti onkologu jis negalėtų. „Lenkiu galvą prieš kolegas onkologus. Tai sunkus darbas su dažniausiai laiminga pabaiga, tačiau tai ilgas darbas. Man nepatinka maratonas, man patinka sprintas“, – kalba R. Kėvalas.

Pirštu beda į neatsakingas mamas

Gydytojas pirštu beda į mamas, kurios laiką su vaikais leidžia įnikusios į telefonus net ir skubiosios pagalbos skyriuje. Jis pastebi, kad kai kurios moterys nerodo motiniškų jausmų, rūpesčio, o viskas, ko sergančiam vaikui reikėtų – tik truputėlis meilės ir dėmesio, švelnaus apkabinimo.

„Skiepai ir švarus vanduo – du dalykai, kurie išgelbsti vaikus nuo mirties. Visa kita yra smulkmenos. (…) Pasakysiu tik vieną faktą – Pasaulinė sveikatos organizacija paauglystės periodą pratęsė iki 21 metų. Savo kasdieniame darbe matau, kad mamos elgiasi kaip paauglės. Jos pagimdė iki 30 metų, bet mąstymas, kalbėjimas – kaip paauglės: jokios atsakomybės, motiniškumo jausmo. Kažkur dingę žinduolių instinktai. Žmonės dabar gerai gyvena, samdo valytojus. Ir dėl smulkmenų atvažiuoja pas mus, nes mes irgi, pagal jas, esame aptarnaujantis personalas.

Jeigu aš savo a. a. močiutę, baigusią dvi klases, įdarbinčiau skubiosios pagalbos skyriuje, ji išspręstų 80 proc. problemų. Ji žinojo, ką reikia daryti, kai vaikas kosėja, kai vaikui skauda, kad reikia pabūti su juo. Dingsta ryšys tarp mamos ir vaiko – tarp jų atsiranda telefonas ir socialiniai tinklai. Mane net siaubas ima, kai maitinanti mama skrolina. Siaubas ima, kai atvažiuoja vaikas, kamuojamas skausmo, ir kol leidžiame jam vaistus nuo skausmo, kai tiesiog reikia su juo pabūti, telefonas vis tiek yra svarbiau“, – kalba profesorius.

Vaikų ligoninė (asociatyvi nuotr.)

Vaikų ligoninė (asociatyvi nuotr.) | L. Balandžio/BNS nuotr.

R. Kėvalas pabrėžia, kad jokie technologiniai išradimai, neva palengvinantys vaiko auginimą, niekada neatstos tikros motiniškos meilės.

„Gimė kūdikis ir užuot mama buvusi su juo, glosčiusi, guodusi, dėjusi ant krūties, prisiperka visokių ošimų, automatinių lopšelių. Vaikas auga kaip robotas. Ta motiniška meilė, šiluma dingsta pamažu. Ar tai yra progresas? Taip, tai technologinis progresas. Bet ar tai yra kitoks progresas? Labai drįsčiau abejoti“, – svarsto Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovas.

„Vienas lauke – ne karys“

Kaskart su mirtimi susiduriantis R. Kėvalas tikina, kad į ją žiūri kaip į natūralią žmogaus gyvenimo pabaigą.

„Visi mes anksčiau ar vėliau išeisime. Yra gimimas, yra ir mirtis. Turiu išnaudoti likusią gyvenimo dalį, dar mažesnę negu išgyvenau, racionaliau ir kiek įmanoma po savęs palikti gražesnį pasaulį“, – sako pašnekovas.

Labiausiai jis jaučiasi dėkingas už kolegas, su kuriais gali padaryti stebuklus. „Asmeniškai padėkoti noriu visam kolektyvui, nes vienas lauke – ne karys. Atrodo, kad dirbi savo kasdienį darbą, o kitiems žmonėms vyksta stebuklas“, – aiškina ilgametę patirtį turintis vaikų ligų gydytojas.

Kauno Vaikų ligų klinikos vadovas neslepia laukiantis, kada galės daugiau laiko skirti kasdieniam darbui su vaikais.

„Vaiko veidas – sielos veidrodis. Kaip jie moka šypsotis, džiaugtis, verkti, guostis. Aš niekada nedėviu chalato. Ateina vaikas, susirango ant kelių, tu kalbiesi su tėvais, jis nenori eiti. Kad ir iš svetimo žmogaus jis nori elementarios žmogiškos šilumos. Laukiu, kada baigsis mano klinikos vadovo kadencija ir turėsiu daugiau laiko kasdieniam klinikiniam darbui, nes tai veža“, – tikina R. Kėvalas.

Plačiau – laidos įraše.

https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000392214/gyvenima-vaiku-gydymui-paskyres-kevalas-skaudziausia-kai-matai-tevu-suzalotus-vaikus

lrt.lt informacija

Šakių rajono visuomenės sveikatos biuras
Kur mes esame

Bažnyčios g. 39 A
LT-71123, Šakiai

Kontaktai
Darbo laikas
  • Pir - Ket

    8 - 17 val.

  • Pen

    8 - 15.45 val.

  • Šeš - Sek

    Nedirbame

Privatumo politika | Asmens duomenų apsauga

© Union Dental. All rights reserved.
Powered by YOOtheme.

© Visos teisės saugomos, Šakių rajono visuomenės sveikatos biuras