Maisto švaistymas – viena didžiausių šių dienų problemų, kelianti rimtų ekonominių ir ekologinių padarinių. Kasmet visame pasaulyje išmetama milijonai tonų maisto, kuris galėjo būti suvartotas. Lietuva – ne išimtis. Nors mūsų šalis pastaruoju metu žengia tvarumo link, vis dar susiduriama su įvairiais iššūkiais: netinkamu maisto planavimu, rūšiavimo stoka, šiukšlinimu ir neatsakingu atliekų tvarkymu, pavyzdžiui, riebalų pylimu į kanalizaciją. Tad kyla klausimas – ar Lietuva gali tapti pavyzdžiu mažinant maisto švaistymą?
Maisto švaistymo mastai ir priežastys
Tyrimai rodo, kad Lietuvoje kasmet išmetama dešimtys tūkstančių tonų dar tinkamo vartoti maisto. Didelė šių atliekų dalis susidaro namų ūkiuose dėl netinkamo pirkinių planavimo, per didelių porcijų ar pasibaigusio galiojimo laiko. Dažnai žmonės perka daugiau, nei reikia, neįvertindami savo realių poreikių. Švaistydami maistą, mes švaistome ir gamtos išteklius – vandenį, energiją, žemę bei žmonių darbą. Todėl maisto švaistymas yra ne tik ekonominė, bet ir moralinė problema.
Rūšiavimas ir atliekų tvarkymas
Vienas svarbiausių žingsnių mažinant maisto švaistymą – tinkamas atliekų rūšiavimas. Pastaraisiais metais Lietuvoje šioje srityje pastebimas teigiamas pokytis: miestuose įrengti biologiškai skaidžių atliekų konteineriai, gyventojai vis aktyviau rūšiuoja. Tinkamai surinktos maisto atliekos gali būti panaudojamos biokuro gamybai arba kompostuojamos, taip mažinant sąvartynuose susikaupusių atliekų kiekį.
Vis dėlto rūšiavimo kultūra dar nėra pakankamai stipri. Kai kurie žmonės vis dar meta maisto likučius į bendrus konteinerius arba pila riebalus į kanalizaciją. Pastarasis įprotis ypač žalingas – riebalai užkemša vamzdžius, sukelia kanalizacijos gedimus ir prisideda prie aplinkos taršos. Tokias atliekas reikėtų rinkti atskirai ir priduoti specialiose surinkimo vietose.
Riebkalnio problema – nematomas, bet pavojingas padarinys
Pastaruoju metu Lietuvoje vis daugiau diskutuojama apie vadinamąjį riebkalnį – didžiules sustingusių riebalų, servetėlių ir kitų netinkamų atliekų sankaupas kanalizacijos vamzdynuose. Tokie dariniai susidaro, kai gyventojai pila naudotus aliejus ar kepimo riebalus į kriaukles ar tualetus, manydami, kad nedidelis kiekis nepakenks. Tačiau šie riebalai atvėsę sukietėja ir prilimpa prie vamzdžių sienelių, o laikui bėgant susiformuoja ištisi kamščiai, galintys užkimšti visą miesto kanalizacijos sistemą. Šie „riebkalniai“ kelia grėsmę aplinkai ir infrastruktūrai – dėl jų gali kilti nuotekų avarijos, o šalinimas kainuoja tūkstančius eurų. Siekiant to išvengti, specialistai ragina riebalus rinkti į užsukamus indus ir priduoti surinkimo vietose. Tai paprastas, bet labai svarbus žingsnis link švaresnės aplinkos.
Šiukšlinimas ir sąmoningumo stoka
Šiukšlinimas – dar viena su maisto švaistymu glaudžiai susijusi problema. Išmestas maistas ne tik teršia aplinką, bet ir pritraukia gyvūnus, skatina bakterijų dauginimąsi, o pūdamas išskiria metano dujas, kurios didina klimato kaitą. Tokie reiškiniai rodo ne tik aplinkosaugos, bet ir vertybinę problemą – stokojame atsakomybės ir pagarbos gamtai. Todėl būtina ugdyti žmonių sąmoningumą ir skatinti kiekvieną prisidėti prie švaresnės aplinkos kūrimo.
Ką galime padaryti?
Kad Lietuva taptų pavyzdžiu mažinant maisto švaistymą, reikia visų pastangų – valdžios, verslo ir visuomenės. Mokyklose turėtų būti daugiau ugdymo apie tvarų vartojimą, prekybos centrai galėtų aktyviau remti „gelbėjamo maisto“ programas, o gyventojai – planuoti pirkinius ir kūrybiškai panaudoti likučius. Net maži kasdieniai pasirinkimai, tokie kaip maisto likučių perdirbimas ar riebalų surinkimas, gali turėti didelį teigiamą poveikį.
Lietuva turi visas galimybes tapti pavyzdžiu mažinant maisto švaistymą, tačiau tam būtinas nuoseklus darbas ir atsakingas požiūris. Rūšiavimas, sąmoningas vartojimas ir netinkamų įpročių – tokių kaip riebalų pylimas į kanalizaciją ar šiukšlinimas – atsisakymas padėtų žymiai sumažinti atliekų kiekį. Kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie pokyčių, suvokdamas, kad išmestas maistas – tai ne tik pinigų, bet ir gamtos išteklių švaistymas. Tik bendromis pastangomis Lietuva gali tapti šalimi, kur tvarumas ir pagarba gamtai tampa gyvenimo būdu.
Parengė visuomenės sveikatos specialistė Indrė Biemolt
