• 8 345 52 345
  • info@sakiaivsb.lt

Neinfekcinės ligos ir traumos

2012.09.13
Paauglystėje kylantys sunkumai

teenager.jpgPsichologijoje ar kituose socialiniuose moksluose bei praktikoje vartojama daugybė sąvokų „sunkiam“ paaugliui apibūdinti. „Sunkiais“ paaugliais paprastai vadiname elgesio ar emocinių sunkumų turinčius paauglius. Jų elgesys ar emocinis reagavimas esant įvairioms aplinkybėms ne tik apsunkina jų pačių sėkmingą prisitaikymą prie aplinkos, tikslingą, kryptingą veiklą, siekiant užsibrėžtų tikslų, norų ar poreikių patenkinimo. Šis elgesys trikdo ir santykius su kitais žmonėmis, bendravimą ir bendradarbiavimą su jais. Ypač tai akivaizdu konkrečiose situacijose. Pavyzdžiui, kai tenka bendrauti ir bendradarbiauti su paaugliu, apklausiant jį, rūpinantis jo ugdymu ar gerove.

Kalbėdami apie taip vadinamuosius „sunkius“ paauglius dažniausiai omenyje turim agresyviai besielgiančius ar asocialius, nepaklūstančius paauglius. Jų elgesys aplinkinių vertinamas kaip netinkamas, nepadedantis prisitaikyti, trikdantis. Be to, šis elgesys paprastai yra destruktyvus kitų žmonių arba savo paties atžvilgiu. Nereiktų pamiršti, kad daugeliu atvejų tokį elgesį lydi ir neparodomas, o tik numanomas vidinis diskomfortas, nelaimingumo jausmas, prislėgtumas ar nerimastingumas. Kaip rodo dauguma psichologinių tyrimų, netinkamu elgesiu pasireiškiantys sunkumai yra susiję su paauglių depresija, kitais emociniais sutrikimais.

Įvairaus pobūdžio prasižengimai yra gana būdingi paaugliams. Įsitraukimas į rizikingą ar nusikalstamą veiką, agresijos proveržiai ar polinkis elgtis asocialiai paauglystėje yra dažniau norma, nei išimtis. Daugeliu atvejų toks elgesys yra laikinas, epizodinis. Pasibaigus paauglystei, pasibaigia ir prasižengimai. Didžioji dalis paauglystėje prasižengusių ar nusikaltusių žmonių suaugę būna produktyvūs ir socialūs.

Deja, dalis prasižengti linkusių paauglių ar jaunuolių tampa vadinamaisiais „pastoviais nusikaltėliais“ – įvairaus pobūdžio prasižengimai ir nusikalstama veika tampa jų gyvenimo būdu. Dažniausiai šie žmonės dar vaikystėje pasižymi asocialiu elgesiu. Pastebima, jog vaikystėje (iki dvylikos metų amžiaus) nusikaltę asmenys dažniau tampa vadinamaisiais rimtais ir nuolatiniais nusikaltėliais.

Daugelio autorių nuomone, prasižengusių paauglių ar jaunuolių skirstymas į vadinamuosius „epizodinius, laikinus“ (angl. desisters) ir į „nuolatinius, rimtus“ (angl. persisters) leidžia geriau suprasti tokio elgesio prielaidas vienu ar kitu atveju. O svarbiausia – atskleidžia, jog vienu ir kitu atveju galimos skirtingos intervencijos, pagalbos būdai.

P. Wilsono ir G. Farquharsono teigimu, nepilnamečių nusikalstama veika – tai jų negebėjimas laikytis visuomenėje priimtų teisinių ir moralinių normų. Dažnai asocialus ar netinkamas elgesys yra tik sudėtinė socialinio prisitaikymo sunkumų dalis. O su socialinio prisitaikymo sunkumais paaugliai susiduria itin dažnai. Viena vertus, paauglystei būdingas eksperimentavimas idėjomis, patirtimi; kyla noras maištauti, atmesti suaugusiųjų primestus standartus, reikalavimus; norima išmėginti naujų dalykų, naujų vaidmenų, rizikuoti, tikrinti savo galimybių ribas. Paauglių mąstymas itin idealizuotas ir egocentriškas. Tai yra jie kuria savo įsivaizduojamą idealaus pasaulio modelį, todėl tampa itin jautrūs to modelio neatitinkančiai „žiauriai ir neteisingai“ tikrovei. Aišku, kurį laiką jiems atrodo, kad tik tai, ką jie jaučia, mąsto ar supranta, yra tikra ir neginčijama.

tennerager2.jpgAntra vertus, paaugliai vis labiau suvokia ir savo atsakomybę bei būtinybę atsiskirti nuo juos globojančių suaugusiųjų, tapti individualiomis savarankiškomis asmenybėmis. Tai ir džiugina, ir baugina. Psichologas E. Eriksonas paauglystėje išgyvenamą psichosocialinės raidos krizę vadino tapatumo paieškomis. Paauglys turi atsakyti į daugybę klausimų, susijusių su savimi ir savo vieta aplinkoje. „Kas aš esu?“, „Ką aš sugebu?“, „Ko noriu ir ką galiu?“, „Kokia viso to prasmė?“ Paauglys mėgina suvokti, kokį jį mato kiti žmonės, ir palyginti su tuo, koks jis atrodo pats sau. Į klausimą “kas aš?” reikia atsakyti iš įvairių požiūrio taškų: kas yra mano kūnas? Kokia mano lytis (ne tik biologinė ar socialinė, bet psichologinė orientacija: nors biologiniai požymiai ir socialinės normos yra vienokie, aš jaučiuosi esąs visai kitoks…)? Kokia aš asmenybė?

Paaugliai reikalauja, kad su jais nebūtų elgiamasi kaip su vaikais, siekia pagalbos ir pasitikėjimo. Kai jų reikalavimų nelabai paisoma – protestuoja, darosi nepaklusnūs, šiurkščiai elgiasi; pripažinimo stoką bando kompensuoti netinkamais (mūsų, suaugusiųjų, požiūriu) būdais bei burdamiesi į neformalias grupes.

Pagaliau visas šias tapatumo paieškas bei transformaciją iš vaiko į suaugusį žmogų apsunkina sudėtingi fiziologiniai pokyčiai. Apie keturioliktuosius metus organizme ne tik vyksta hormoniniai ar fiziologiniai pokyčiai, taigi ir lytinė branda, lemianti kūno pasikeitimus, bet ir galutinai subręsta centrinė nervų sistema. Visi šie pokyčiai daro paauglį jautresnį, be to, kelia daugiau įtampos ir nerimo. Taigi agresyvus elgesys paaugliui neretai atrodo vienas iš tinkamiausių ir paprasčiausių būdų apsaugoti save, įveikti vidinį nerimą, įsitvirtinti suaugusiųjų pasaulyje. Ypač tuomet, kai kitokių – socialiai priimtinų, brandesnių – būdų paauglys nėra įvaldęs. Arba tuomet, kaip matysime vėliau, kai ankstesnė paauglio patirtis rodo agresiją ar smurtą esant vienintelį tinkamą būdą gauti tai, ko nori.

Vidinės agresyvaus elgesio prielaidos

Ankstyvas patyrimas, jog esi globojamas, prižiūrimas, mylimas, kai tenkinami tavo esminiai poreikiai – ne tik fiziologiniai, bet ir saugumo, meilės (prieraišumo), vėliau savigarbos ir pripažinimo – teikia būtiną kiekvienai sveikai asmenybei pagrindą, kuris iš esmės leidžia pasitikėti savimi, kitais žmonėmis, teigiamai vertinti aplinkinį pasaulį. Kaip teigia garsus psichologas E. H. Eriksonas, kad žmogus taptų duodantis, mylintis, globojantis, jis pirmiausia pats turi tai gauti. Jei tai nepavyksta, vaikas, norėdamas kontroliuoti padėtį, nebeieško abipusio ryšio, bet stveriasi prievartos ar fantazijų.

Ankstyvosios patirties trūkumai ir traumos labiausiai atsiskleidžia paauglystėje, kai vyksta galutinis asmenybės formavimasis. Kai nėra ankstyvo minėtojo meilės ir globos patyrimo, vaikai auga su stipriu vidiniu alkiu – troškimu to, ko negavo ir kas būtina jų žmogiškajam buvimui. Be to, jie patiria psichologinį skausmą ir nerimą dėl pakartotinio traumavimo (apleistumo, paliktumo, fizinio žalojimo, poreikių nepaisymo). Pasaulis, jų patyrimu, yra priešiškas, nedraugiškas. „Aš niekam nerūpiu, manęs niekas nepaiso ir nemyli. Aš blogas. Tad kodėl aš turėčiau paisyti kitų? Man nieko nereikia – aš pasirūpinsiu savimi ir išgyvensiu pats – bet kokia kaina!“ Taigi paaugliai su tokia patirtimi yra pažeidžiami ir išsigandę, apleisti, bet išoriškai jie savo pažeidžiamumą ir nerimą pridengia kerštingumu ir skriauda.

Svarbūs asmenybės formavimosi uždaviniai, galutinai sprendžiami paauglystėje, yra atsiskyrimas nuo globojančių asmenų, tapimas savarankišku, tapatumo įtvirtinimas, savikontrolė. Turėdamas gerą patirtį ir palaikančią aplinką, paauglys daugiau ar mažiau sėkmingai įveikia šiuos svarbius raidos uždavinius. Tačiau kuo nesaugesni ir nepastovesni buvo ankstyvieji vaiko ryšiai su jį globojančiais asmenimis, tuo daugiau nerimo ir nepastovumo yra dabartiniuose santykiuose su artimais žmonėmis. Tai prie jų artėjama, siekiant meilės ir saugumo, tai paniškai bėgama, nes išsigąstama per didelės priklausomybės. Kraštutiniais atvejais tokie paaugliai tampa pernelyg priklausomi nuo kitų (negali be kito žmogaus ir manipuliuoja juo, kad tik nebūtų palikti), savo priklausomybę neigdami smurtu (muša, parodydamas, kas viršesnis); arba tokie paaugliai artumo su kitais žmonėmis patenkinta prievartiniais santykiais. Kitais atvejais jie tiesiog anksti pradeda ir greitai nutraukia intymius santykius, blaškosi, keisdami partnerius, arba tampa vieniši, užsisklendę, atsiriboję. Artumo ir ryšio su kitais poreikis neretai paauglystėje pakeičiamas priklausomybėmis (nuo alkoholio, narkotinių medžiagų, žaidimų ir kt.).

Augant visiškai nenuspėjamoje, neprognozuojamoje aplinkoje labiausiai žeidžiama savikontrolė. Visiškai vaikystėje nekontroliuoti arba, priešingai, pernelyg griežtai ir nenuosekliai kontroliuoti paaugliai vėliau nemoka kontroliuoti savęs, o tai yra viena iš svarbiausių prielaidų nusikalstamai veikai. Susidūrę su frustruojančiomis, nerimą ar grėsmę keliančiomis aplinkybėmis, jie linkę elgtis impulsyviai, neapgalvotai, neprognozuojamai. Tokiam elgesiui, kaip minėjome, įtaką gali daryti ir tam tikri prigimtiniai temperamento ar nervų sistemos funkcionavimo ypatumai.

Pagaliau sumaištį ir pasimetimą dėl tapatumo („Kas aš esu? Ką galiu? Ko noriu?“), pagarbos ir pripažinimo stoką paaugliai dažnai kompensuoja visagalybės pojūčiu, fantazavimu apie savo beribes galias, todėl gali atitinkamai elgtis, vedami šių fantazijų ar įsitikinimų.

Taigi visi šie ankstyvosios raidos sunkumai bei atitinkamas biologinių veiksnių lemtas polinkis atitinkamai reaguoti daro poveikį plačiam asmenybės sutrikimų, arba vadinamųjų „akcentuacijų“, spektrui. Nuo nekontroliuojančiųjų savęs, impulsyvių, beatodairiškai agresyvių iki labai manipuliatyvių, apgaudinėjančių, kruopščiai planuojančių savo žiaurumo ar smurto aktus. Moraliniu požiūriu – nuo visiškai nepajėgių suvokti, kas yra gerai, kas blogai, kas tinkama, kas ne (arba turinčių labai savitą, iškreiptą suvokimą), iki aiškiai tai suvokiančiųjų, bet nepaklūstančiųjų.

Visiems šiems paaugliams yra būdinga nepasitikėti kitais (o tai labai apsunkina bendravimą su jais, siekiant padėti) ir nenoras priimti socialių reikalavimų ar prašymų. „Kodėl aš turėčiau ko nors paisyti, manęs juk niekas nepaisė!“ – toks jų priešiškumas yra kartais paslėptas, pasyvus, neretai – atviras. Destruktyvumo, žiaurumo laipsnis priklausys nuo ko, kaip stipriai pažeisti jų esminiai poreikiai. Kuo labiau vaikystėje jie buvo neprižiūrėti, išnaudoti, traumuoti, tuo bejėgiškesni, išsigandę, jautrūs kitų kritikai ar santykiui į juos paaugliai yra, tuo gynybiškiau jie reaguoja, gindamiesi naudoja smurtą ir nepaiso kitų.

Turima ankstesnė patirtis visiškai nepasitikėti kitais žmonėmis lemia tai, kad net elementarus klausinėjimas ar domėjimasis jais šiems paaugliams gali kelti didžiulį nesaugumą – kad jais bus pasinaudota, jie bus nuskriausti. Maža to, savo elgesiu ir reagavimu jie mėgins provokuoti suaugusiųjų priešiškumą ar griaus jų rodomą pasitikėjimą – tam, k

ad patvirtintų savo įsitikinimus apie iš esmės priešišką ir nedraugišką pasaulį. Pagaliau jų pačių elgesys jiems – visame jų patirties ir įsitikinimų kontekste – atrodo pateisinamas, teisingas. Jie nuoširdžiai nesuvokia ir nemato, ką daro ne taip.

Žinoma, nuo paauglio sunkumų pobūdžio, nuo to, ar jo agresyvus arba asocialus elgesys yra tik lemtas aplinkybių, ar jau yra asmenybės bruožas, priklausys ir darbo su juo pobūdis, taikoma pagalba. Pavyzdžiui, kai paauglio agresija yra lemta daugybės rizikos veiksnių, jis pakartotinai įsitraukia į nusikalstamą ar pavojingą veiką, pagalba turėtų būti intensyvi, kompleksinė, profesionali.

Šakių rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro informacija



Atgal

Mūsų draugai