• 8 345 52 345
  • info@sakiaivsb.lt

Neinfekcinės ligos ir traumos

2010.03.05
Patyčios

Kas yra patyčios

2512997167_d6ba9a5031.jpgPriekabiavimu anksčiausiai domėtis pradėta Skandinavijoje. Ten mokyklų darbuotojai patyčioms neteikė didelės reikšmės iki 1982 m., kada sužinota, jog Norvegijoje trys paaugliai nusižudė dėl žiauraus bendraamžių priekabiavimo. Būtent šis įvykis sukėlė nacionalinio masto tyrimą prieš patyčių problemą. Šiuo metu mažiausiai patyčias patiria švedų, čekų, daugiausia – Lietuvos, Portugalijos, Latvijos vaikai. 1997-1998 m. tarp 28 pasaulio šalių Lietuva pirmavo pagal patyčių tarp vaikų skaičių. 2001-2002 m. Lietuva vėl pirmavo – šį kartą tarp 35 šalių. Patyčias Lietuvoje patiria 70 proc. vaikų, iki 79 proc. tyčiojais iš kitų. Patyčių dažnumas gali būti skirtingas: vienas jas patiria kartą per savaitę, kitas – kas mėnesį, o trečias gali kas dieną tapti auka. Jei Švedijoje reikia gerai paieškoti vaikų, patiriančių patyčias, Lietuvoje tenka pasistengti atrasti vaikų, kurie to nepatiria.

Patyčios − tai tyčiniai, pasikartojantys veiksmai, kuriuos, siekdamas įžeisti, įskaudinti kitą žmogų, sukelia psichologinę ar fizinę jėgos persvarą turintis asmuo. Dažnas patyčių termino atitikmuo − "priekabiavimas", tačiau jis neretai yra suvokiamas labai siaurai – kaip seksualinis priekabiavimas. Lietuvių kalboje nėra tikslaus termino, kuris atspindėtų visą elgesio įvairovę, būdingą patyčioms. Patyčiomis galima vadinti tokį elgesį, kai vaikas tyčia žemina kitą vaiką ir elgesys liūdina tą vaiką, iš kurio tyčiojamasi. Tai nėra humoras, nors aplinkiniams toks dalykas neretai gali atrodyti juokingas – kai juokaujama, linksma būna visiem žmonėm, tuo tarpu patyčių atveju vaikas, prie kurio priekabiaujama, jaučiasi įskaudintas.

Patyčios - tai:

  • Kabinėjimasis
  • Pravardžiavimas
  • Erzinimas
  • Stumdymas
  • Mušimas
  • Pinigų atiminėjimas
  • Kuprinės, sąsiuvinių ar kitų daiktų atiminėjimas
  • Apkalbinėjimas
  • Ignoravimas
  • Gąsdinimas
  • Piktų, erzinančių trumpųjų žinučių ar elektroninių laiškų siuntinėjimas

Išskiriamos šios patyčių formos:

  • Tiesioginės patyčios – jų metu naudojamos tiesioginės agresijos formos: atvirai užgauliojama, puolama.
  • Netiesioginės patyčios – jų metu naudojama netiesioginė agresija, tai atstūmimas, ignoravimas, kiršinimas.

Labai sunku vertinti, kas skaudžiau – smūgis kumščiu ar dažnai girdimos patyčios. Neretai žodinės patyčios įsimenamos ilgam ir suaugę žmonės puikiai atsimena mokykloje patirtus pažeminimus. Žodinių patyčių sukeltą skausmą neįmanoma apčiuopti ir jį sunku numalšinti.

Tyčiojasi tiek vaikai, tiek suaugę, patyčios vyksta mokykloje, darbe, šeimoje, tačiau dažniausiai jos pastebimos mokykloje. Netiesa, kad tyčiojimasis baigiasi pabaigus mokyklą - labai mažai tikėtina, kad patyčios gali liautis savaime.

Patyčių dalyviai

2513823044_a8ca5e5b0f.jpgPaprastai besityčiojantys vaikai pasirenka vieną, į kurį nukreipia savo pyktį. Patyčių taikiniu gali tapti bet kuris vaikais. Patyčias panašiai dažnai patiria ir berniukai, ir mergaitės. Svarbiausi dalykai, į kuriuos atkreipia dėmesį besityčiojantys, yra išskirtinumas (pabrėžiama koks nors vaiko skirtingumas, pvz., plaukų spalva), bejėgiškumas (renkamasi vaiką, kuris gali bijoti skriaudėjų), vienišumas (besityčiojantiems atrodo, kad vienišo vaiko niekas negali apginti). Besityčiojantys vaikai vengia viešumo ir suaugusiųjų įsikišimo, nes jie supranta, kad toks elgesys netinkamas ir nepageidautinas.

Vaikas, iš kurių tyčiojamasi, būna atskirtas nuo klasės, su juo nebendraujama. Jis gali jaustis liūdnas, prislėgtas, bejėgiškas, nusivylęs, kaltas, vienišas, nesaugus, nelaimingas, norintis atkeršyti. Kartais gali kilti minčių apie savižudybę.

Nuolatinis bendraamžių tyčiojimasis yra stresą kelianti situacija. Buvimas nuolatinėje streso būsenoje labai neigiamai veikia tiek fizinę, tiek emocinę žmogaus būklę. Manoma, kad tyčiojimosi patyrimas gali sukelti ir tam tikrus somatinius negalavimus. Galvos, skrandžio skausmai, miego problemos, nenoras eiti į mokyklą, bėgimas iš pamokų gali būti signalas, kad vaikas žeminamas ir skriaudžiamas.

Patyčios gali palikti daug įvairių trumpalaikių ir ilgalaikių pasekmių vaiko elgesiui, emocinei būsenai, bendravimui. Nestabdomos patyčios žlugdo motyvaciją mokytis, kūrybiškumą, saviraišką ir, svarbiausia, pasitikėjimą savimi. Priekabiavimą patiriantys vaikai gali turėti bendravimo sunkumų: jiems sunkiau užmegzti ir palaikyti santykius su bendraamžiais, sunkiau prisitaikyti ar išreikšti save vaikų grupėje, bendraudami jie gali išreikšti baimingą, nesaugų, kupiną nepasitikėjimo elgesį ir, jei problema nesprendžiama, net suaugę gali būti uždari, bijoti reikšti nuomonę.

Vaikas, kuris tyčiojasi irgi yra auka. Tikėtina, kad skriaudėjas pats patiria ar yra anksčiau patyręs patyčias. Jis nemoka susitvarkyti su gėdos ir pažeminimo jausmais, tai išsišaknijusio nepilnavertiškumo jausmo rezultatas. Priklausomai nuo lyties, patyčių formos skiriasi - berniukai dažniau naudoja fizinius veiksnius, o mergaitės labiau linkusios apkalbinėti ar įžeidinėti.

Vaikai tampa skriaudėjais dėl dėmesio ir pripažinimo stokos, pavydo ir konkurencijos. Neretai juos pačius psichologiškai ar fiziškai skriaudžia, įžeidinėja, muša. Taip tie, kuriems trūksta meilės ir pasitikėjimo, imasi smurto. Be to, jaunuolis, iš šeimos atsinešęs agresyvų bendravimo stilių, nemoka kitaip bendrauti. Visuomenės kuriami stereotipai neleidžia jam pasirodyti švelniu, atidžiu, užjaučiančiu.

Patyčių veiksme dalyvauja daug vaikų - vieni jų yra aktyvūs priekabiautojai, pirmi pradeda kabinėtis prie kitų vaikų, kiti, nors patys nepradeda, tačiau prisijungia prie patyčių. Taip pat yra vaikų, kurie stebi situaciją ir ją palaiko, ar tokių, kuriems patyčių situacija yra nemaloni. Yra ir norinčių apginti ar užstoti patyčių aukas. Nuo kiekvieno vaiko, kuris mato patyčias (patyčiose dalyvauja netgi neutralūs stebėtojai), priklauso, ar jos tęsis toliau, ar bus sustabdytos.

Vaikui, patiriančiam patyčias, skaudu ne tik dėl to, kad iš jo tyčiojamasi – skaudu ir tai, kad kiti vaikai nedrįsta arba nenori jam padėti. Tyčiojimąsi stebintys vaikai dažnai teigia, kad tai stebėti yra nemalonu, ir mano, kad priekabiavimo aukoms reikėtų padėti, tačiau retai imasi realių veiksmų, kad pakeistų situaciją. Taip yra todėl, kad jie bijo, jog padėdami aukai patys gali tapti patyčių taikiniu. Šie vaikai dažnai jaučia kaltę, kad nepadeda priekabiavimą patiriantiems vaikams, tačiau bijo pranešti kam nors apie tai, kas vyksta, ir nenori būti laikomi "skundikais". Kartais šie vaikai pasiduoda bendraamžių spaudimui ir patys pradeda tyčiotis iš kitų vaikų.

Ką galima padaryti

3347089443_3a7bde12a1.jpgPatyčios nėra naujas reiškinys, tiesiog iki šiol jis nebuvo aptarinėjamas ir sprendžiamas. Visuomenėje yra paplitęs mitas, kad vaikams sveika patirti patyčias. Vieta, kurioje patyčios buvo tapusios kasdienybe, o žiaurūs kankinimai, išbandymai, vyresnių pažeminimai jaunesniesiems buvo tradicija - Sovietinė armija, vadinta "gyvenimo", "vyriškumo" mokykla. Buvo manoma, kad jaunuoliams yra sveika turėti tokios patirties, po kurios jie tampa tvirtesni ir atsparesni kitoms gyvenimo negandoms. Nors kartais manoma, kad vaikai patys turi susidoroti su patyčiomis, iš tiesų jiems reikalinga aplinkinių pagalba. Galima sutikti vaikų, kurie iš tiesų sprendžia jas fizine agresija ir kitaip kovodami su skriaudėjais, tačiau tai neišsprendžia problemos. Vaikams be išorinės pagalbos ir neagresyviais būdais gali būti sudėtinga sustabdyti patyčias. Pagalbą reikia suteikti tiek aukai, tiek skriaudėjui, kurį būtina mokyti neagresyvaus elgesio. Būtų naivu tikėtis, kad nubaudus besityčiojantį vaiką jis pradėtų su bendraamžiais bendrauti draugiškai.

Patyčios visada skaudina, tad labai svarbu apie tai kalbėti ir nekentėti tyliai - jei apie jas nutylima, skriaudėjams tampa lengviau tyčiotis. Deja, vaikai apie tai retai prasitaria suaugusiems – bijo, kad skriaudėjai kerštaus, nenori būti skundikais (neretai skundimas būna painiojamas su pagalbos prašymu), nenori jaudinti tėvų, gėdisi, kad negali apsiginti, bijo prarasti draugus, negali įrodyti patyčių ir netiki, kad situacija gali pasikeisti.

Kas gali padėti apsisaugoti nuo patyčių:

  • Nesinešiok brangių daiktų į mokyklą (vaikai gali mėginti juos atimti – o jei daikto nebus, jie neturės ko atimti).
  • Nevaikščiok vienas nesaugiose mokyklos vietose (tose vietose, kur patyčios vyksta dažniausiai).
  • Nepulk priešintis – kartais geriau naudoti ne jėgą, o pasitarus su patikimu suaugusiuoju imtis kitokių veiksmų.
  • Nepasakok ir nesigirk apie pinigus ar turimus brangius daiktus.
  • Išsiaiškink, į ką gali kreiptis pagalbos, jei atsidurtum patyčių situacijoje. Padėti gali mokyklos psichologas, socialinis darbuotojas, direktoriaus pavaduotojas, mokytojas ir t.t.
  • Nedalink bet kam savo elektroninio pašto adreso ar telefono numerio. Patyčios gali vykti ir virtualioje erdvėje, pvz., mobiliuoju telefonu kas nors tau gali siuntinėti nemalonias žinutes.

Kaip elgtis, jei iš tavęs tyčiojasi?

  • Papasakok apie tai kam nors. Skriaudėjui bus sunkiau, jei turi draugą, kuris tave palaiko. Gali pagalbos kreiptis ir į mokytojus ar tėvus bei kurį kitą suaugusįjį. Nebijok pasakyti apie skriaudėjus – jie juk elgiasi nederamai.
  • Nekreipk dėmesio į priekabiautojus, nueik nuo jų. Nebijok, kad žmonės pagalvos, jog esi bailys – jiems bus sunkiau tave erzinti.
  • Venk tų vietų, kuriose dažnai lankosi skriaudėjai (eik kitu keliu į mokyklą, į drabužinę ar tualetą eik tik tada, kai ten yra kitų žmonių).
  • Užsirašyk visas įvykių detales. Taip bus lengviau įrodyti savo tiesą, kai nuspręsi kam nors apie tai papasakoti.
  • Nepulk priešintis skriaudėjams – jeigu jei stipresni ar jų daugiau, jaučiasi saugūs, tave gali sumušti ar apkaltinti, kad pirmas pradėjai konfliktą.
  • Stenkis kuo mažiau laiko būti vienas, pavyzdžiui, namo eik su draugais.

Kaip padėti draugui, kuris patiria patyčias?

  • Būk su juo draugiškas. Parodyk, kad tau rūpi tais kas vyksta.
  • Paragink jį pasipasakoti kokiam nors suaugusiajam.
  • Papasakok kam nors apie tai, ką matei.
  • Nesityčiok, nors taip ir elgiasi tavo draugai.

Veiksmingos priemonės prieš patyčias mokykloje

  • Mokyklos strategijos ar plano sukūrimas.
  • Komandos, atsakingos už tokios strategijos įgyvendinimo koordinavimą, subūrimas.
  • Patyčių mokykloje mąsto įvertinimas.
  • Konferencijos apie patyčių reiškinį mokykloje organizavimas.
  • Nepalankios patyčioms aplinkos kūrimas - jei mokykloje nėra aiškaus požiūrio į patyčias kaip nepageidautiną elgesį, jos aplinka tampa labai palanki šiam reiškiniui plisti.
  • Tinkamo elgesio mokykloje taisyklių aprašymas - norint sukurti saugią aplinką, kurioje nebūtų patyčių, labai svarbu, kad mokytojai ir kiti mokyklos darbuotojai rodytų tinkamą pavyzdį vaikams. Tinkamo elgesio skatinimas - kuo dažniau pastebėsime ir pagirsime vaikus už tai, kad užstojo savo bendraamžį ar jaunesnį ar kad pranešė apie tai suaugusiam, tuo labiau galime tikėtis, kad patyčių mažės.
  • Klasės valandėlių ar pamokų apie priekabiavimą rengimas.
  • Tiesiogiai reaguoti į vykstantį priekabiavimą ir nedelsiant jį nutraukti.
  • Pasitikėjimo atmosferos kūrimas - vaikai, patiriantys skriaudą, turi nebijoti apie tai papasakoti mokytojui ar kitam mokyklos darbuotojui.

Pagalbos tarnybos

„Jaunimo linija" yra emocinės paramos tarnyba, kurioje į skambučius nemokamu telefonu bei laiškus internetu atsiliepia savanoriai. Pagrindinis „Jaunimo linijos" tikslas – padėti jauniems žmonėms, išgyvenantiems krizes, galvojantiems apie savižudybę, susiduriantiems su kitais gyvenimo sunkumais. Faktas, kad žmogus kreipiasi į „Jaunimo liniją” ir visa, ką jis kalba su savanoriu arba rašo jam savo laiške, išlaikoma paslaptyje. Nemokamu telefonu 8 800 28888 galima skambinti iš fiksuoto bei mobiliojo ryšio tinklų, taksofonų. Tiems, kam apie savo sunkumus parašyti yra lengviau negu apie juos kalbėti, galima registruotis programoje „Draugo laiškai”  ir parašyti laišką „Jaunimo linijos” savanoriui.

Vaikų linija – tai psichologinės pagalbos tarnyba. Į Vaikų liniją galima kreiptis dėl įvairių iškilusių sunkumų ir rūpesčių. Kreiptis galima telefonu, laiškais ir internetu. Vaikų linija yra anonimiška – paskambinus ar parašius į Vaikų liniją, nebūtina prisistatyti, ir konfidenciali – tai, ką papasakosi, neišeis už tarnybos ribų.

Paskambinti galima numeriu 8-800-11111, jis yra nemokamas. Į Vaikų liniją galima paskambinti iš fiksuoto ryšio telefonų, taksofonų ir mobiliųjų telefonų. Skambinti galima kiekvieną dieną nuo 11 iki 21 val. Telefonas veikia ne tik darbo dienomis, bet ir savaitgaliais bei visomis švenčių dienomis.

Į "Vaikų paštą" gali rašyti vaikai ir paaugliai iš visos Lietuvos, norintys pasidalinti savo sunkumais bei rūpesčiais. Tai ypač naudinga tiems vaikams, kurie turi sunkumų, bet neturi galimybės arba nedrįsta paskambinti į Vaikų liniją. Tokie vaikai gali kreiptis į "Vaikų paštą" ir gauti atsakymą raštu. Į kiekvieną laišką žiūrima rimtai ir visada išsiunčiamas atsakymas, jeigu yra atgalinis adresas. "Vaikų paštas" įsipareigoja išsiųsti atsakymą ne vėliau kaip po 10 dienų nuo laiško gavimo datos. Adresas: "Vaikų paštas", M.K. Oginskio 3, LT - 10219 Vilnius

Klausučio šalis - tai interneto svetainė, skirta visiems vaikams ir paaugliams, norintiems pasitarti apie savo sunkumus. Klausutis yra „Vaikų linijos“ personažas, kuriam galima parašyti elektroninį laišką ir į kurį galima kreiptis dėl pačių įvairiausių iškylančių sunkumų. Klausutis neskirsto sunkumų į "rimtus" ar "nerimtus" ir atsako visiems parašiusiems, tačiau atsakymo gali tekti palaukti keletą dienų. Norint parašyti laišką Klausučiui reikia užsiregistruoti. Jei nežinai, kaip galima prisiregistruoti - spausk čia


Atgal

Mūsų draugai