• 8 345 52 345
  • info@sakiaivsb.lt

Sveikos gyvensenos propagavimas

2016.03.29
Patyčių problema mokykloje. Ką mums daryti?

Patyčios nėra naujas reiškinys mokyklose, bet tema šiuo 0_27.jpgmetu išgyvena renesansą moksliniu požiūriu ir tuo, kad mokyklose bandoma naujai pamatyti šią problemą bei ieškoti naujesnių būdų kaip su ja susidoroti. Galima manyti, kad patyčios nėra tokia opi problema mūsų visuomenėje, nes nevisi su tuo susiduriame, kita vertus galbūt patyčiomis vadiname visai skirtingus reiškinius. 
Patyčių samprata nėra iki galo aiški ir patyčių reikšmė gali būti aiškinama skirtingai, priklausomai nuo to kur, kada ir ko yra klausiama. Tiek patyčių iniciatoriai, tiek aukos, tiek stebėtojai ir kitos susijusios šalys gali turėti ir dažnai turi šiek tiek skirtingus ar labai skirtingus patyčių apibrėžimus. Tačiau galima rasti mokslininkų bandymus susisteminti įvairių autorių pateikiamus apibrėžimus. Pavyzdžiui D. Olweus pateikia tokį patyčių apibrėžimą: patyčios - sąmoningas vieno vaiko ar grupės nuolat kartojamas gąsdinantis priekabiavimas ar fiziniai veiksmai prieš vaiką, kuris nepajėgus apsiginti. 
Iš pirmo žvilgsnio apibrėžimas nėra aiškus, tačiau norint išsiaiškinti ar Jūs, o galbūt Jūsų vaikas patiria patyčias mokykloje, atsakykite į šiuos klausimus:
  • Ar esi kada nors turėjęs pravardę? 
  • Ar pažįsti nors vieną vaiką mokykloje, kurio bijo kiti vaikai?
  • Ar esi kada nors kitą vaiką pavadinęs užgauliu žodžiu (pvz. žąsinas)?
  • Ar tave kada nors yra apkalbinėjęs kitas vaikas?
  • Ar pažįsti vaiką, kuriam nėra miela eiti į mokyklą, nes klasės vaikai prieš jį susimokę ir nebendrauja su juo?
Jei bent į vieną klausimą atsakymas taip, vadinasi su patyčiomis esate susidūrę. Vis tik patyčios yra opi problema Lietuvos mokyklose. Pasaulio Sveikatos Organizacijos tyrimo duomenimis, Lietuvoje apie 70 proc. vaikų bent kartą yra patyrę bendraamžių patyčias ir beveik trečdalis vaikų mokykloje patiria dažnas (2-3 kartus per mėnesį ir dažniau) patyčias. Šis rodiklis, lyginant su kitomis šalimis, išlieka vienas didžiausių. 2009 metais 27 proc. mokinių teigė 2–3 kartus per mėnesį arba dažniau patiriantys patyčias (palyginimui: Švedijoje – tik apie 4 proc., Latvijoje ir Estijoje apie 22 proc., Rusijoje 16 proc., Vokietijoje 14 proc.). Šie duomenys aiškiai parodo, kad patyčių problema paplitusi, tačiau nepaisant bendrumo su kitomis valstybėmis, Lietuvoje patyčių dažnis mokyklose yra didesnis nei kitose Europos ir Šiaurės Amerikos šalyse. Savaime aišku, kad patyčios turi sunkių pasekmių tiek aukai, tiek skriaudėjui, nuo psichosomatinių simptomų iki smurtinių reakcijų.
Tradiciškai manoma, kad smurtą, patyčias galima įveikti pelnytai nubaudžiant skriaudėjus. Ši paplitusi nuostata yra labai klaidinga. Pagalbą reikia teikti ir aukoms, ir skriaudėjams. Pastaruosius būtina skatinti elgtis neagresyviai. Naivu tikėtis, kad išbarus ar nubaudus besityčiojantį vaiką šis pradės bendrauti draugiškai. Dėl šios problemos įvairiapusiškumo reikalingas ir įvairiapusis problemos sprendimas.
Svarbu, kad prevencinės ir intervencinės programos vyktų keliais lygiais, t.y. mokyklos lygiu, pavyzdžiui požiūrio keitimas į patyčias, t.y., kad mokyklos administracija ir visa bendruomenė į patyčias reaguotų rimtai ir bet kokių patyčių atveju būtinai sureaguotų. Vaikai elgesio mokosi iš suaugusiųjų, todėl pozityvus suaugusiojo elgesio pavyzdys ir pagarbūs santykiai tarp suaugusiųjų yra svarbus veiksnys vykdant prevenciją.
Antrasis lygis, kuriuo turi būti sureaguota, tai – klasės lygis. Svarbu, kad klasėje būtų sukurtos taisyklės apie pageidautiną ir nepageidautiną elgesį ir šias taisykles turi nustatyti ne suagusieji, o patys vaikai kartu su savo klasės auklėtoju. Tyrimai rodo, kad klasės lygmens prevencija yra išties sėkminga ir daro didelę įtaka bendram patyčių mąsto sumažėjimui.
Dar vienas svarbus lygmuo – individualus lygis. Būtina suteikti pagalba skriaudžiamam vaikui, skriaudėjui, individualūs pokalbiai su vaikų tėvais.
Taigi, nuo ko pradėti? Įtariate, jog jūsų aplinkoje (mokykloje) kyla patyčių grėsmė arba dalis moksleivių patiria patyčias? Pirmiausia įsitikinkite kiek vaikų ir kokiu dažnumu tai patiria atlikdami anoniminę apklausą, o tada matysite kiek ir kokių priemonių gali reikėti imtis. Visada galite kreiptis į specialistus, kurie padės atlikti apklausas ar įgyvendinti prevencines programas.

Visuomenės sveikatos priežiūros specialistė Loreta Zakarauskienė


Atgal

Mūsų draugai