• 8 345 52 345
  • info@sakiaivsb.lt

Neinfekcinės ligos ir traumos

2011.06.16
Vabzdžių įkandimai

Įvairių vabzdžių įkandimai kasmet sukelia aibes problemų į gamtą vykstantiems žmonėms. Vabzdžių įgėlimų ypač padaugėja pavasarį ir vasarą. Vieni jų gelia gindamiesi, kiti – mitybos tikslais. Didelių nepatogumų jie gali sukelti kovojantiems su kokia nors alergija. Įvairiais purškalais ir tepalais, turinčiais atgrasyti vabzdžius, ne visada galima pasitikėti.

Alerginės reakcijos įgėlus vabzdžiams dažniau atsiranda tiems, kurie sirgo arba serga alergine liga arba kurių artimiausi giminaičiai serga alergine liga, netoleruoja kai kurių vaistų. Alergiškai dažniausiai reaguojama į bičių nuodus, būna ir alergija širšių, vapsvų nuodams bei skruzdžių įkandimams. Mažiems vaikams alergiją gali sukelti uodų, aklių, musyčių įkandimai.

Vabzdžių įkandimai ir įgėlimai gali sukelti ne tik vietinę ar toksinę, bet ir sisteminę alerginę reakciją. Laiku nesuteikus pagalbos, nukentėjusįjį gali ištikti mirtis.

Bitė

bute.jpgBitė (Apis mellifera) – vienas iš dažniausiai auginamų vabzdžių. Bitės giminingos vapsvoms. Natūrali bičių gyvenimo vieta – medžio drevė. Žmogus jas augina įvairiuose aviliuose. Vasarą bitės prineša į avilį nektaro, kuris (perdirbtas į medų) yra maisto atsarga žiemai. Būdamos greta avilio, bitės jį aršiai gina ir gali užpulti bet kurį arti esantį žmogų, žvėrį ar gyvulį. Toli nuo avilio, rinkdamos medų, jos nepiktos. Net gaudomos, jos pirmiausia mėgina pabėgti, gelia tik visiškai bėdos prispirtos. Bitės pavojingiausios baigiantis vasarai. Tuomet jos ypač suaktyvėja ir pasidaro labai agresyvios. Tuo laikotarpiu alergiškiems žmonėms reikia būti itin atsargiems.

Įgėlusi žmogui ar gyvuliui, bitė miršta, nes atitrūksta odoje įstrigęs geluonis, tačiau įgėlusi kitam vabzdžiui paprastai gyvena toliau, geluonio nepalieka. Įgėlusi bitė išskiria į žmogaus audinius sekretą, kurį sudaro įvairios baltyminės medžigos, fermentai (sukeliantys lygiųjų raumenų spazmą). Pagrindinis nuodų komponentas – melitinas.

Bičių nuodams jautresnės moterys, vaikai ir pagyvenusio amžiaus žmonės. Tačiau jautrūs ir kai kurie vidutinio amžiaus bei sveiki asmenys. Yra žmonių, kurių organizmas greitai pripranta prie bičių nuodų ir silpnai arba visai nereaguoja į juos. Tinkamai vartojami bičių nuodai gali tapti gydomąja profilaktine priemone - jie skatinančiai veikia hipofizės ir smegenų žievės sistemą, pasižymi priešuždegiminiu ir desensibilizuojančių veikimu.

Pavojingiausios įgėlimo vietos yra kaklas, ypač jo šoninės ir priekinė dalys, taip pat viršutinė akies voko sritis. Todėl šias kūno dalis ir veidą reikia labiausiai saugoti nuo bičių įgėlimo, o įgėlus skubiai kreiptis į gydytoją.

bites geluonis_1.jpgBandydami bitės geluonį ištraukti pirštais ar pincetu, mes suspaudžiame su geluonimi likusį nuodų maišelį, taigi ir nuodus susileidžiame. Geluonį reikia nubraukti peiliu ar užkabinti nagu iš apačios. Žaizdos vietą patartina atšaldyti. Jeigu bitė įgėlė į ranką, ją reikėtų nuleisti iki širdies lygio. Įgėlimo vietą galima patepti hidrokortizono tepalu.

Įgėlus bitei, paprastai kyla vietinė reakcija, pasireiškianti niežėjimu, perštėjimu, deginimu, skausmu įgeltoje vietoje. Kartais odos uždegimas labai išplinta, pradeda niežėti visą odą. Šie požymiai paprastai pranyksta po 24-48 valandų. Kur kas pavojingesnės yra sisteminės alerginės reakcijos, pasireiškiančios galvos skausmais, svaigimu ir kūno temperatūros pakilimu. Retesniais atvejais žmogus gali vemti, viduriuoti, galimas odos bėrimas. Sunkios anafilaksinės reakcijos, sukeliančios anafilaksinį šoką, dažniausiai prasideda netikėtai. Kuo anksčiau atsiranda pirmieji simptomai, tuo audringesnė ir grėsmingesnė būna reakcija. Anafilaksinio šoko metu patartina ligonį paguldyti ant nugaros, galvą pasukti į šoną, pakelti kojas. Sustojus kvėpavimui reikia nedelsiant daryti dirbtinį kvėpavimą ir širdies masažą. Be to, sugeltam žmogui į raumenis (po oda) sušvirkšti 0,1 proc. 0,5 ml adrenalino. Jei nepakilo arterinis kraujo spaudimas, kartoti adrenalino injekciją kas 10-15 min. Nukentėjusįjį reikia stebėti, kviesti greitąją pagalbą ar savomis priemonėmis greitai nuvežti į ligoninę.

Vapsva

Vapsva (Vespa) – plėviasparnių vabzdžių gentis. Tai 14-35 mm dydžio vabzdžiai, turintys tipišką pilvelio piešinį, susidedantį iš tamsiai rudų ir geltonų skersinių dryžių. Vapsvos – bendruomeniniai vabzdžiai, savo lizdus daro iš susmulkintos medienos masės ir seilių, todėl jie atrodo kaip sulipdyti iš popieriaus. Tokius lizdus įsirengia arba žemėje, arba medžių drevėse, pastogėse.

Šiltomis, saulėtomis dienomis, kai tiesioginiai saulės spinduliai vapsvų organizmo temperatūrą pakelia iki 35 ºC, jos tampa daug aktyvesnės. Vapsvos nėra agresyvūs vabzdžiai, išskyrus tuos atvejus, kai jos sutrikdomos maitinimosi metu ar suardomas jų lizdas. Prie žmogaus jas paprastai privilioja valgomų saldumynų kvapas. Vapsva gali nutūpti žmogui prie burnos, ant rankų, tačiau tai nereiškia, kad ketina gelti. Tokiais atvejais nereikia panikuoti, vabzdį reikia nuvyti ramiais judesiais. Tačiau savo lizdą vapsvos gina atkakliai ir aršiai.

Daugybiniai vapsvų įkandimai gali būti pavojingi ir tiems žmonėms, kurie nėra alergiški šių vabzdžių nuodams ar bent to nebuvo praeityje. Gelti gali kelis kartus, nepalieka geluonies. Geldami šie vabzdžiai išskiria tam tikrų aliarminių feronomų, prišaukiančių kitus šių vabzdžių gentainius ir sukeliančių jų agresiją, tad įgėlus vienai vapsvai, reikėtų pasišalinti iš įvykio vietos.

Lietuvoje dažnesnės vapsvos yra:

Širšuolas, širšė (Vespa crabro) - stambiausia Europoje paplitusi vapsva.

sirse_Hornet_vespa.jpg

Širšių karalienės siekia 25 – 50 mm ilgį, darbininkės mažesnės. Suaugę širšuolai maitinasi vien tik skystu maistu. Labiausiai mėgsta saldų maistą. Širšuolai medžioja ir vabzdžius, tačiau patys jų neėda, neša lervoms. Įkandimas skausmingas. Pasakojama, kad širšės labai agresyvūs vabzdžiai ir užtenka vos septynių jų įkandimų, kad nužudytų arklį, tačiau tai mitas. Iš tiesų šie vabzdžiai labiau linkę bėgti ir slėptis, o ne gelti. Širšuolai puola tada, kai susierzina – pvz., jei sutrukdoma besimaitinančiam širšuolui ar kas nors artinasi prie lizdo (saugus atstumas – iki 50 cm).

Germaninė vapsva (Vespula germanica) lizdą įsirengia žemėje. Apie 13 mm ilgio.

germanine_vapsva.jpg

Paprastoji vapsva (Vespula vulgaris) lizdą įsirengia žemėje, pastogėse, sandėliuose.

paprastoji_vapsva_vespula_vulgaris_0052.jpg

12 – 17 mm ilgio. Minta pernokusiais vaisiais (obuoliais, kriaušėmis, slyvomis ir kt.), uogomis, medumi. Nėra tokia agresyvi kaip širšė.

Rudoji vapsva (Vespula rufa) turi raudonos spalvos pilvelio pamatą.

rudoji_vapsva.jpg

Darbininkės 12 – 16 mm ilgio, karalienė iki 20 mm.

Kamanė

Kamanės (Bombus) – bičių šeimos vabzdžių gentis. Tai stambios, labai plaukuotos bendruomeninės bitės su ilgu straubleliu. Kamanė iš visų bitinių vabzdžių atspariausia šalčiui. Lietuvoje žinomos 23 jų rūšys, kiekviena turi daug spalvinių formų. Kamanės mėgiamos sodininkų, kadangi jos apdulkina net tuos augalus, kurių nesugeba apdulkinti bitės, be to, yra atsparesnės šalčiui ir dirba net apniukusiomis dienomis. Kamanių karalija yra sausos natūralios pievos, saulėti upių krantai ir smėlingų pušynų pakraščiai, kur visą vasarą žydi gėlės. Žinoma, gyvena jos ir ūksmingose vietose, ir pelkėse.

Kamanės gelti gali, tačiau jos nėra tokios piktos kaip vapsvos, širšės ar bitės ir gelia labai nenoriai. Kamanę net galima atsargiai paimti į saują, ir ji neįgels. Pajutusios tikrą grėsmę kamanės ginasi geluonimi. Gelti gali ne vieną kartą.

Dažniausiai sutinkama žeminė kamanė (Bombus terrestris) – stambiausia Lietuvoje gyvenanti bitė.

zemine_kamane.jpg

Karalienė 2 – 2,7 cm ilgio, darbininkės 1,5 – 2 cm. Nuo lizdo gali nuskristi 13 km, nors dauguma nenutolsta daugiau kaip 5 km.

Soduose ir parkuose dažna sodinė kamanė (Bombus hortorum). Kūnas iki 24 mm ilgio. Turi labai ilgą liežuvį – iki 1,5 cm ilgio.

Laukinė kamanė (Bombus agrorum) mažesnė, iki 22 mm ilgio.

laukine_kamane_Bombus__agrorum_Apidae.JPG

Sparvos

Horse_fly_Tabanus_2.jpgSparvos (Tabanidae) – dvisparnių vabzdžių šeima. Turi dideles akis. Patinų akys kaktoje susiliečia, o patelių perskirtos. Patinai minta žiedų nektaru, patelės čiulpia šiltakraujų gyvūnų kraują, jų burnos organai pajėgūs pradurti storą gyvulio odą. Sparvos aptinkamos drėgnose, krūmotose vietose, karštomis vasaros dienomis ganyklose puola galvijus, arklius. Jų įkandimas labai skausmingas. Kai kurios rūšys platina infekcines ligas. Nuo sparvų sunku apsiginti, nes repelentams jos abejingos. Ten, kur šių plėšrūnių yra daug, rekomenduojama prie kepurės aklys800px_Chrysops_callidus.jpgpriklijuoti musgaudžio juostelę - tai padės jas sučiupti.

Akliai (Chrysops) išsiskiria didelėmis žaliomis akimis. Dažni prie vandens telkinių, drėgnuose miškuose. Patelės minta krauju, patinai - žiedadulkėmis. Įkandimas skausmingas, gali pernešti tularemiją, juodligę. Lervos gyvena vandenyje, minta smulkiais vabzdžiais.

Musės

Stomoxys_calcitrans_on_aloe_vera.jpgTikrosios musės, arba musės (Muscidae) – dvisparnių vabzdžių šeima, kuriai priklauso vidutinio dydžio ir smulkios musės. Lervos vystosi mėšle, įvairiose pūvančiose augalų liekanose, stiebuose ar šaknyse. Šeimoje yra parazitinių, siurbiančių šiltakraujų gyvūnų kraują musių. Dažnai perneša infekcines ligas ir parazitus. Rudeninė piktmusė arba musė kandiklė (Stomoxys calcitrans) plačiai paplitusi, 5 – 8 mm ilgio, panaši į kambarinę musę. Pilka, su tamsiomis juostomis ant krūtinės ir dėmėmis ant pilvelio. Straubliukas tiesus, su dantukais. Juo perduria odą ir minta krauju. Aktyvi vasaros gale, rudenį, skausmingai kanda prieš lietų.

Skruzdėlės

Skruzdėlės (Formicidae) – plėviasparniai vabzdžiai. Pasižymi ryškiu polimorfizmu ir bendruomeniniu gyvenimo būdu. Jų kolonijos yra sudėtingi socialiniai dariniai su darbo pasiskirstymu ir komunikacijos sistemomis. Kai kurios rūšys turi išvystytą "kalbą" ir geba perduoti informaciją. Be to, daugelis skruzdžių rūšių palaiko labai glaudžius simbiotinius santykius su kitais vabzdžiais ir augalais. Skruzdėlės minta gyvūninės (vabzdžiai, vorai, šimtakojai, sraigės) ir augalinės (sėklos, vaisiai, minkšti ūgliai, lipčius, nektaras) kilmės maistu.

Rudųjų skruzdėlių įkandimų žymės gali būti nematomas, bet jos dažnai būna grupinės. Tokias vietas pažinsite iš patinimo, paraudimo, niežtėjimo.

Pulti ir gintis gali kąsdamos, geldamos, dažniausiai suleisdamos ar papurkšdamos cheminių medžiagų (tokių kaip skruzdžių rūgštis). Skruzdėlės turi nuodingąją liauką, tačiau geluonį turi ne visos rūšys.

Vorai

diegliavoris_Cheiracanthium_punctorium_Maennchen4.jpgVorai, nors ir nėra vabzdžiai, priklauso nariuotakojams. Lietuvoje nėra pavojingų vorų, tačiau kai kurios plokščiavorių (Gnaphosidae), kryžiuočių (Araneidae), guolininkų (Pisauridae) ir kt. šeimų rūšys turi stambias cheliceras, kuriomis gali pradrėksti odą ir sukelti nemalonų skausmą. Tiesa, mūsų pievose galima sutikti skaudžiau kandančių vorų - diegliavorius (Cheiracanthium). Jų cheliceros (žandai, kuriais pastveria auką ir praduria jos kūną) labai stiprios ir ilgos (iki 15 mm ilgio). Diegliavorių šiltuoju metų laiku būna pievose, čia jie įsikūrę ant augalų. Kanda tik gindamiesi, ypač agresyvios saugojančios kiaušinėlių kokoną arba jauniklius patelės. Gyvena šiltose, atvirose žolėtose vietose.

Taškuotasis diegliavoris (Cheiracanthium punctorium) yra 4-9 mm dydžio voras. Patelės įkandimas primena vapsvos, labai skausmingas, pasireiškiantis stipriu skausmu, šalčio krėtimu ar net paralyžiumi, alergiško žmogaus kūnas įkąstoje vietoje gali sutinti. Šie simptomai praeina tik po keleto dienų ar net po dviejų savaičių.

Ką daryti įgėlus vabzdžiui?

  • Pažeistą vietą patartina atšaldyti, taip nuodai lėčiau pateks į organizmą, mažiau vargins skausmas ir niežulys, patinimas bus mažesnis. Įgėlimo vietą atšaldyti galima ant jos uždėjus ledo, šaltu vandeniu suvilgytą rankšluostį.
  • Vietinei reakcijai mažinti tinka visi medikamentai, mažinantys niežėjimą, skausmą, paraudimą, patinimą ir uždegimą.
  • Iš receptinių vaistų tinka adrenalinas, antihistamininiai ir kartais gliukokortikoidai. Vabzdžių įgėlimui alergiškiems žmonėms patariama visada turėti adrenalino ir vienkartinį švirkštą.
  • Pasireiškus sunkiai alerginei reakcijai reikia nedelsiant kviesti greitąją pagalbą.
  • Negalima gerti alkoholio - organizmo reakcija gali būti ūmesnė ir stipresnė.

Kaip apsisaugoti

  • Vabzdžius vilioja ryškios spalvos, ypač balta, geltona ir raudona. Giedrą vasaros dieną geriau nedėvėti ryškių spalvų drabužių.
  • Darbuotis, vaikštinėti ar ilsėtis patartina pavėsyje arba tose vietose, kur augalai jau nužydėję. ypač vengti žydinčių agurkų, aguročių ir moliūgų.
  • Nepalikite atvirų indų su gėrimais, kad į juos nepakliūtų bičių, vapsvų ar kitų geliančių vabzdžių.
  • Namuose gali padėti apsauginiai tinkleliai ant langų. Juos galima uždėti ir ant vaiko vežimėlio.
  • Būkite atsargūs ir mokykite vaikus atsargumo, pvz., neliesti ropojančių vabzdžių. Neleiskite vaikui žaisti arti avilių, tų vietų, kuri skraido širšės, vapsvos ar bitės, be jūsų priežiūros ragauti prinokusių nukritusių obuolių, kriaušių – juose gali būti įsigraužusi širšė arba vapsva.
  • Vykdami į gamtą nenaudokite kvepalų, kvapnių muilų, kremų, tonikų.
  • Pamatę atskrendantį geliantį vabzdį, nemosuokite rankomis, nedarykite staigių judesių, – tai tik sustiprins jo agresiją.

Visuomenės sveikatos specialistė Agnė Dvylaitytė


Atgal

Mūsų draugai